Skauda rudenį.

Tu ir aš.
O jie nesvarbu.
Gatvių akmenis plausi plaukais.
Ir „amžiną atilsį“ sugiedos pulkelis žvirblių.
Žvakių šviesoj pasimelsim.
Ir užkasim.
Ka?
Bus nesvarbu.
Po visko sudėsim ginklus.
Ir nulenksim galvas prieš lietų.
Padėkos.
Kas?
Rankas ištiesiu,
laukiu taurės ir
padėkos rašto.
Taurėje kraujas.
Sako: išsiganyk!
Aš jau sotus.
Pakraipo galvas bekūniai šešėliai,
pranyksta rugiuos
tavo dienos.
Smiltys subyrėjo.
Jau.