Žvaigždės tamsoje V dalis

Šiaurės miestelyje esantis teismo medicinos ekspertizių centras buvo greta morgo, kitoje kelio pusėje. Tik viename pastate teismo medicinos ekspertai apžiūrinėjo gyvus žmones, o kitame – tuos, kurie sielos iškeliavo Anapilin.
- Hmm..., - niūriai palingavo galva brandaus amžiaus gydytojas ekspertas, apžiūrėjęs Mindaugo kūno sumuštas vietas.
- Nejaugi kas nors rimta?..
- Ne... Lengvas kūno sužalojimas, nesukėlęs trumpalaikio sveikatos sutrikimo. Jeigu būtum paėmęs nedarbingumo lapelį, tuomet sužalojimas būtų vertinamas kaip sunkesnis...
- Aš taip ir maniau, – šyptelėjo Mindaugas.
Ekspertas, kažką užrašęs savo užrašuose, pakėlė akis į Mindaugą. Metų paženklintos  raukšlės ant veido virptelėjo.
- Anksčiau taip nebūdavo... Jūsų kartai teks vėl iškovoti tą autoritetą... Reikės didelių  pastangų, - tyliai tarė ekspertas.
- Stengsimės, - atsakė Mindaugas ir, atsisveikinęs su gydytoju ekspertu, išėjo.
Ankščiau taip nebūdavo... Turbūt gydytojas ekspertas turėjo galvoje tuos laikus, kai įstatymo sargyboje buvo milicija. Kadaise Aleksejus Kalajevas pasakojo, kad tuo metu, kai jis dirbo milicijoje, bet koks degradavęs asmuo, pamatęs milicininką, apeidavo pareigūną per šimtą metrų. O dabar?.. Uniformuoto policijos pareigūno akivaizdoje žmonės eina per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, viešose vietose keikiasi necenzūriniais žodžiais, mėto nuorūkas ant šaligatvio, kumščiu suduoda į veidą...  Ekspertas teisus – reikės didelių pastangų... Dėl to nėra laiko vaikščioti po poliklinikos koridorius ir prašyti nedarbingumo pažymėjimo. Užgis...
Nuo teismo medicinos ekspertizių centro pro gyvenamųjų namų kiemus Mindaugas nuėjo iki garažų, esančių prie Tuskulėnų vidurinės mokyklos. „Šeši... “ – suskaičiavo Mindaugas. Kuriame iš jų prekiaujama „velnio lašais“? Ant kiekvieno garažo vartų kabėjo masyvi spyna. Pamažu eidamas pro šalį, stengdamas neatkreipti praeivių dėmesio, nenuleisdamas galvos, akimis tyrinėjo automobilių provėžas. Pilka žemės danga tylėjo, nedavė jokio atsakymo, lyg ignoruodama apylinkės inspektoriaus pastangas.
Nedidelis metalinių garažų skaičius, jų tankus išsidėstymas – tai puikios sąlygos tebėjimui. Guodžiamos šios minties, Mindaugas grįžo į nuovadą.
Prie kabineto durų stovėjo nepažįstama smulkutė moteris, ant nosies užsidėjusi didžiulius tamsius akinius. Tokio kūno sudėjimo moteriai labiau tiktų mažesnio dydžio akiniai. Moteris, pamačiusi Mindaugą, pasisveikino ir pratiesė jam šaukimo lapelį.
- Užeikite..., - Mindaugas atidarė duris ir, kai moteris įėjo, pasiūlė jai atsisėsti ant
medinės kėdės. Kitokių kėdžių kabinete nebuvo.
- Mano pavardė Rinskienė, rašiau pareiškimą, kad vyras sumušė, - įtemptu balsu prabilo  pareiškėja ir nusiėmė akinius. Dešiniosios akies vietoje kaip kamuolys pūpsojo pajuodusi mėlynė.
Mindaugas išėmė iš seifo medžiagas ir, suradęs Rinskienės pareiškimą, padėjo jį ant stalo.
- Mano vyras, Aloyzas Rinskus, namo grįžo vėlai vakare, - pradėjo pasakoti įvykio  aplinkybes Rinskienė. – Jis buvo girtas, todėl jam pareiškiau pastabą. Vyras, nieko nesakęs, kumščiu trenkė man į veidą...
Užrašęs Rinskienės parodymus, ant nustatytos formos blanko Mindaugas išrašė siuntimą į teismo medicinos ekspertizių centrą, kad nustatytų kūno sužalojimo sunkumo laipsnį. Tokį patį, kokį jam pačiam prieš kelias dienas išrašė kvotėjas.
Teisė į šeimos gyvenimo neliečiamybę nesuteikia teisės smurtauti prieš šeimos narius. Tačiau į tai kažkodėl vyrai dažnai nekreipia dėmesio. Gal todėl, kad šeima – privati erdvė, joje sunku įrodyti nusikaltimą, nes pati auka dažnai yra vienintelė liudytoja. Gali būti ir kitokios priežastys...
- Aš nenoriu sodinti savo vyro į kalėjimą, - pertraukė Mindaugo mintis Rinskienė. – Jūs jį tik pagąsdinkite, pasakykite, kad negalima kelti rankos prieš moterį...
- Policija ne baidyklė bulvių lauke, - tarė Mindaugas ir atsistojo; gomurys peršėjo. – Su  jūsų vyru pakalbėsiu, įspėsiu jį dėl baudžiamosios atsakomybės už padarytą kūno sužalojimą. Atsakymą į pareiškimą gausite paštu.
- Viso gero..., - paėmusi siuntimą į teismo medicinos ekspertizių centrą, Rinskienė išėjo
iš kabineto ir tyliai uždarė duris.
Sučirškė ant stalo stovintis telefonas.
- Šarkau, užeik pas mane, - ragelyje pasigirdo komisaro inspektoriaus baritonas.
Nuovadoje galiojo nerašyta taisyklė: pas komisarą inspektorių į kabinetą įeinama nesibeldus. Juo labiau, kada viršininkas kviečia. Pravėręs duris Mindaugas pamatė jauną vaikiną, apsirengusį policijos uniforma su jaunesniojo inspektoriaus skiriamaisiais ženklais.
- Susipažink, - mostu pakvietęs Mindaugą, tarė komisaras inspektorius, - Rolandas  Juodvalkis. Dirbs pas mus apylinkės inspektoriumi, aptarnaus buvusią Kalajevo teritoriją. Anksčiau dirbo patrulinėje rinktinėje. Pagal įsakymą tris mėnesius būsi jo kuratorius. Aišku?
- Taip, komisare..., - Mindaugo nepradžiugino naujos „pareigos“. Paspaudęs ranką  Rolandui, Mindaugas pakvietė naujoką į savo kabinetą.
- Čia bus tavo darbo vieta, - nurodė Mindaugas į laisvą darbo stalą ir padavė Rolandui
antrą raktą nuo kabineto durų, kurį, išeidamas į kitą tarnybą, paliko Kalajevas. Po to padėjo ant stalo storą segtuvą su įvairių dokumentų kopijomis.
- Studijuok! Kas neaišku, klausk...
- Sveiki! – įėjo į kabinetą Volodia Potaševas ir, paspaudęs ranką naujokui, pranešė: - Išeinu į pensiją! Mano prašymą jau pasirašė...
Galimybė po 20 tarnybos metų  gauti valstybinę pensiją – vienintelė policijos sistemoje  likusi socialinė garantija. Na, dar policijos pareigūnas gali nemokamai po sunkios ligos lepintis Trakų reabilitacijos centre arba, sumokėjęs trečdalį savo atlyginimo, keletą savaičių pailsėti vidaus reikalų ministerijos Palangos poilsio namuose...
- Mūsų gretos vėl retėja..., - ir ši žinia Mindaugo nepradžiugino. Koks velnias apsėdo – vien blogos naujienos.
- Mindaugai, neliūdėk, - paplojo per petį Volodia, - dar keletą dienų dirbsiu ir, jeigu reikia, padėsiu tau kalnus versti.
- Reikės tau Volodia, sugroti demobilizacijos akordą...
- Ką sugalvojai, Mindaugai?..
- Rytoj, penktą valandą ryte, surengsim pasalą Rolando teritorijoje – ten, kur teka  alkoholio upės..., - nors ir užuolankom atsakė Mindaugas, bet sėdintys kabinete kolegos jį suprato.
- Ar aš galiu kartu? – pasiprašė Rolandas.
- Be abejo!

***


Vaikai krykštaudami atsigulė į lovas. Vilma juos apklojo medvilninėmis gėlėtomis antklodėmis, bet dukrelės nerimo.
- Mamyte, man karšta! – kojomis nustūmė nuo savęs antklodę Ramutė.
- Man irgi karšta..., - tyliai tarė Karolina.
Vilma pravėrė kambario langą. Gaivus vasariškas oras pabraidžiojo po kambarį ir tylomis  apkabino mergaites.
- Labanaktis, - pabučiavusi dukreles į skruostus, Vilma išjungė šviesą ir uždarė kambario duris.
Per pietus skambino buvusi klasės draugė Violeta ir kvietė ją kartu su Mindaugu į svečius.
- Mano Arūnas nupirko kažkokio ispaniško vyno, todėl būtinai turime jį degustuoti, - kalbėjo telefonu draugė.
Violetos vyras Arūnas buvo pažįstamas su Mindaugu, kadaise dirbo policijoje, bet neilgai. Išėjo savo noru ir išsinuomojo prekybos kioską Gariūnų turguje. Ten pradėjo prekiauti lenkų atvežtais drabužiais. Matyt, verslas sekėsi neblogai, nes po pusmečio nusipirko importinį automobilį.
Apie draugės pakvietimą Vilma telefonu pasakė vyrui, tačiau Mindaugo vis dar nebuvo, nors jis žadėjo darbe neužtrukti ir kartu nueiti pas pažįstamus. Juk ir taip retai vaikšto į svečius. Darbas, namai, vaikai... Jokių prošvaisčių...
Vilma pakėlė telefono ragelį, norėdama dar kartą paskambinti vyrui į darbą, kai atsidarė durys ir įėjo Mindaugas.
- Tavo darbas baigėsi septynioliktą valandą! – piktai priekaištavo Vilma vyrui. – Ar  žinai, kiek dabar valandų? Ir ką tu darai savo nuovadoje...
- Atleisk, mažyte, turėjau daug darbo, – atsakė Mindaugas ir puolė persirengti.  Po  kelėtos minučių jis kartu su žmona ėjo skaisčiai liuminescencinių lempų apšviestu šaligatviu.
- Ilgai svečiuose negalėsim būti, nes man anksti į darbą, - tarė Mindaugas.
- Reikėjo anksčiau grįžti namo, - piktai atrėžė Vilma.
Negalėjo Mindaugas pasibaigus darbo dienai iškart eiti namo. Peržiūrėjęs turimas medžiagas pamatė, kad daugelyje jų baigiasi nagrinėjimo terminai, todėl sėdo prie rašomosios mašinėlės surašinėti procesinius sprendimus. Berašant jį užklupo sutemos...
Gulintį ant žemės žmogų Mindaugas pastebėjo iš tolo. Vilma taip pat jį pastebėjo ir, paėmusi vyrą už parankės, bandė jį pravesti pro šalį.
- Palauk..., - išsilaisvinęs iš žmonos rankų tarė Mindaugas, - čia gi mano teritorija...
Mindaugas pasilenkė ir patikrino gulinčiojo pulsą. Gyvas! Nuo vyriškio sklido stiprus alkoholio kvapas.
- Vilmut, lukterkim keletą minučių, iškviesiu patrulį, - paprašė Mindaugas.
- Ne, Mindaugai, tavo darbo laikas seniai baigėsi! – sušuko Vilma. – Nedrįsk priversti savo žmoną vieną nakties metu eiti per miestą!
- Šis žmogus…, - Mindaugas atpažino gulintį ant žemės Vincą Kalvaitį, kuris prieš porą mėnesių buvo paleistas iš socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigos, ir norėjo apie tai pasakyti žmonai.
- Šito iš tavęs nesitikėjau!.. – Vilma nusisuko nuo Mindaugo ir nuėjo. Pas Violetą.