Saulėlydis, kai saulė nebepakyla (II)

Bėgant siauru koridoriumi, kuris palaipsniui leidosi žemyn, darėsi vis baugiau. Klaustofobiją ir tamsos baimę susilpnino kraujyje cirkuliuojantis adrenalinas. Dešimt žmonių staiga sustojo.
-         Toliau į viršų. - parodė pirštu į kopėtėles Kęstutis.
-         O kas viršuje?
-         Bunkeris, tai saugiausia vieta.
Trisdešimt keturios pakopos ir pro metalinį liuką patekome vidun. Gelžbetoninių grindų plotis bemaž pusantro metro. Į bunkerį pakilome penkiese, likę šeši žmonės nubėgo koridoriumi toliau. Patalpoje tvyrojo tamsa.
-         Andriau surask generatorių, jis turėtų būti patalpoje tau iš dešinės.
-         Tuoj. – Po šių žodžių praėjus penkioms minutėms patalpoje įsižiebė blankios šviesos, bet to pakako, kad būtų galima įžiūrėti kas darosi aplink.
Vienintelė moteris guviai sėdo prie stalo ir įjungė erdvinį ekraną.
-         Ryšio su išore nėra. – Konstatavo ji. – Ar reikia atidaryti langus?
-         Pabandom.
Jaunos moters rankos sensorinėje klaviatūroje mikliai surinko prisijungimo kodus. Tik pravėrus langų uždangas į vidų įsiveržė ugnies skleidžiama šviesa. Visa aeronautikos bazė buvo paskendusi liepsnose. Tolumoje buvo galima matyti, kaip rūksta ir netoliese esantis Elektrėnų miestelis.
Stengiausi akimis surasti danguje švytinčius objektus, bet jų nebuvo.
-         Hender raketų bokštas nesunaikintas. – Vyrukas įjungęs generatorių konstatavo iš kart, kai atsidarė pietinėje pusėje buvę bunkerio langai.
-         Taip ir galvojau, jie jo nemato. Anastazija ar gali prisijungti prie raketų bokšto?
-         Ne, nėra ryšio, greičiausiai kabeliai buvo nutraukti.
-         Bet jie aštuoni metrai po žeme. – Suabejojo Anastazijos nuomone Andrius.
-         Ernestai, žiūrėk! - Rodydamas pirštu į sugriautą septintąjį angarą. – Tėvo echolibris vis dar stovi.
-         Taip matau, reiktų iki jo kažkokiu būdu nusigauti.
-         Kur nusigauti? – Negirdėjęs mūsų atsisuko Kęstutis.
-         Iki echolibrio.
-         Sėdėkit čia ir nesimuistykit, mes dar nežinome su kuo turime reikalą.  
Kęstutis pasinaudojęs racija apačioje likusiems įsakė judėti link Hender raketų bokšto. Bet iš kart gavo atsakymą, kad praėjimo nėra:
-         Praėjimas užverstas, teks eiti viršumi. Į viršų galima patekti per penktą liuką. Ar galėsite jį atidaryti?
-         Galėsim. Penktą liuką dar galime valdyti.
-         Būkite atsargūs! – Kiešos akyse matėsi neužtikrintumas. – Anastazija gal gali nukreipti kamerą į penktą liuką ir priartinti!
Kęstutis buvo užsiėmęs ir nepastebėjo, kaip mes pasišalinome iš bunkerio nusileisdami kopėtėlėmis. Iki penktojo liuko bėgome geras penkias minutes, orientuotis nebuvo sunku, nes į pietų pusę vedė tik vienas tunelis.
-         Greičiau,  ropok į viršų, kol neužsidarė. – Žvelgdamas į aštuoni metrai virš galvos šviečiančią angą.
Valodia vos spėjo ištraukti kojas kai anga užsivėrė. Bandžiau tamsoje įžiūrėti, kur galėtų būti bunkeris, bet nemačiau. Pasukau galvą į pietų pusę, bet ir raketų bokšto nesimatė. Aplink tvyrojo aštrus sieros kvapas. Puikia mačiau bėgančius šešis asmenis.
Tik nusisukau echolibrio link ir išgirdau riksmą.
-         Kas tai? – Valodios akies vokai išsiplėtė.
-         Nežinau! - atšoviau greitai ir pasileidau transporto link didesniais žingsniais.
Tuo tarpu kitus apsupo nematyti gyviai. Panašūs į roplius ir visiškai neginkluoti. Gyviai raudonai švytinčiomis akimis stovėjo ant galinių kojų po penkis, apsupę kiekvieną auką.   Tik pasigirdus šūviams apsisukau. Gyviai išsinėrę iš kiauto susmigo į žmonių kūnus ir visi vienu metu nuvirto ant žemės.
-         Paskubėk, liko visai nedaug. – Ragino eilinį kartą Valodia.
-         Jie mus supa. – Pajutau, kaip dideliu greičiu gyviai artėja mūsų link. Pabandžiau šaudyt į juos, bet buvo sunku pataikyti judant.
-         Rakink duris greičiau.
-         Neveikia, pultas neveikia. – Pastebėjau kaip nervingai maigo pultelį atrakinantį echolibrį.
Vienas gyvis užšoko ant transporto priemonės ir nukreipė savo raudonas akis į mus. Nedelsiau ir paleidau eilę šūvių į jį. Ištisinė plazmos juosta nubloškė jį nuo stogo, bet atrodo nepadarė didesnės žalos. Nuo sprogimo bangos echolibris suvibravo ir durys atsirakino. Atidarę duris staigiai įšokom vidun. Nepraėjus dešimčiai sekundžių mus apsupo dešimt gyvių ir sustingo, raudonos akys atsisuko į mus.
-         Jie tuoj išsiners, greičiau užvesk ir lekiam, nepamiršk, negalime pakilti daugiau kaip 5 m. – sulig tais žodžiai ropliai išsinėrė iš kiauto. Devyni atsitrenkę į stiklą suskaldė jį, bet patekti vidun nesugebėjo. Slystant stiklu žemyn, aiškiai buvo matyti trimis eilėmis išsidėstę dantys. Vienas pramušė galinį šoninį stiklą ir nukrito į galą. Atsukau ginklą, bet šauti neskubėjau, ant žemės raitėsi bekojis kirminas.
-         Šauk į jį, ko lauki. Ernestai! - nesavu balsu suklykė Valodia, spausdamas akseleratoriaus pedalą iki dugno.
Net nepajutau kaip paleidau ištisinę plazmos juostą, kuri kirminą ištaškė po visą saloną. Echolibrio salonas būtų užsiliepsnojęs, bet nedegios medžiagos tik aptirpo ir pajuodavo.
-         Šūdas, man tėvas galvą nuraus.
-         Jei jis dar gyvas. Prisijungsiu prie virtuono ir pažiūrėsiu, kas čia daros, atrodo jis pilnai pasikrovė.
Aparatas akimirksniu atsidūrė man ant galvos. Tik prisijungus supratau, kad ir virtualioje erdvėje gyvenimas sustingęs. Dešiniajame kampe įkyriai degė pranešimų ekranas. Kataloge radau daugiau kaip tūkstantį naujų pranešimų ir daugelyje buvo informacija, kad mus puola ateiviai.
Persijungiau vaizdą iš namų celės į Kauno miestą, po to Vilnių. Išvydau baisų vaizdą, visi miestai sugriauti.   Iš karto persijungiau į dalinę virtualizaciją, kad galėčiau bendrauti su Valodia.
-         Virtuonas veikia, vadinasi palydovų jie nesunaikino, miestai nušluoti nuo žemės paviršiaus, aktyvių vartotojų skaičius nesiekia dešimties milijonų.
-         Tas šūdas pramušęs langą sugadino nakties režimą, skrendu su autopilotu. – Dėdamas ant galvos virtuoną.
-         Viskas gerai, bet manau reiktų grįžti.
-         Jokiu būdu.
-         Kęstutis tavo brolis, negalime jo palikti. Atsargiai! –Akimirkai uždengiau akis, nes priešais išniro švytintis objektas.
Valodia sureagavo akimirksniu. Išvengęs kliūties nuspaudė akseleratoriaus pedalą ir nuėmė greičio ribotuvą. Pajutau kaip pasiekėm penkis G perkrovą.    
-         Jis mus vejasi. Atsidalino. Suk į kairę! – Sulig mano žodžiais Valodia pasuko į dešinę. O į mus paleistas švytintis rutulys prašniokštė pro šalį. Bet jis sukėlė tokią vibraciją, kad echolibris porą kartų apsisuko ore.
-          Viskas gerai, valdau situaciją, į kairę sukt negaliu, nes dešinėje langas pramuštas. Matai kaip vibruoja vairas? - statydamas echolibrį į normalią padėtį klykė Valodia.
-         Mes jau netoli, reikia nusigauti iki bunkerio. Žiūrėk! – Nukreipiau ranką į penkis lavonus iš kurių pasipylė daugybė gyvių.
-         O dieve, jie taip dauginasi. Nematau nei bunkerio nei raketų bokšto.
-         Juos slepia hologramos. O virtuone juos blokuoja juodoji dėmė.
Netikėtai pro šalį praskriejo Hender raketa, pataikė į švytintį objektą lėkusi mums iš paskos ir sprogo nublokšdama jį ant žemės.
-         Žiūrėk, tenai Kęstas ir kiti du! Leiskis prie jų.

-         Jūs, rupūžiokai, sakiau sėdėt ir nesimuistyt. Antanui pavyko iki raketų bokšto nukakti. Leisk prie vairo.
-         Kas čia taip smirda? – Anastazija suraukė nosį.
-         Vienas gyvis pateko vidun, tai ištaškiau. Jie pažeidžiami kai išsineria.
-         Nesuprantu, kodėl jei mus puola.
-         Jie dauginasi žmonių lavonuose. Matėm, kaip iš lavonų pasipylė koks šimtas gyvių. – Bandžiau paaiškinti situaciją merginai.
-         Virtuonas veikia?
-         Taip, bet...
-         Gerai. - Nutraukė mane Andrius. – Vade, paimam Antaną ir lekiam į karinę bazę, manau tenai būsim saugūs.
-         Antanai, atsiliepk. – per raciją bandė susiekti su raketų bokštu Kęstas.
-         Skriskit iš čia, jie jau viduj, tuoj išvers duris į valdymo patalpą. Vade prašau leidimo pajungti susinaikinimo sistemą.
-         Antanai...
-         Vade koks kodas?
-         Penkiolika dvylika iksas septyni.
-         Skriekit, turit minutę. – tai buvo paskutiniai jo ištarti žodžiai.
Buvome už penkių kilometrų, kai išvydome tris sprogimus.

MT: Kovinė fantastika.