Apie ją

Be pėdsakų žingsniuoja ji klevų alėja,
O mintys skrieja debesų greičiu,
Praeiviams ji neegzistuoja
Bet ji ne vaiduoklis, o žmogus..

Paskendęs miestas rytinio rūko tirštume,
Praskriejęs laikas paliečia ją,
Ji stovi palei upę vieniša
Štai apie tai svajojo kasdiena.

Lyg vyno taurę ji savo širdį nešioja,
Sklidiną rytmečio saulės šviesos,
Sustojęs laikas ją apkabina
Nenori palikti visgi vienos.

Vasaros rytmečio jausmų banga,
Ištirpsta kaip ledas karštame delne,
Šilti prisiminimai srovena upės tėkmėje
Ir rūkas sklaidosi išvydęs saulėje ją..

Ieškojimų, ne paklydimų, kupina,
Jos siela gyvena aukso skrynioje,
Tik štai klevų alėjos kvapas pažadina sapne                                                                                   Bet ar tai sapnas buvo?! - tai viskas apie ją..