Vėl prašviesėjo

Truputį palengvėja – per kojas, per akis, per burną.
Šviesiau – galvoj užsidega net trys lemputės. –
Ne, ne bažnyčioj dar ir ne juodojoj urnoj –
Geriu save lyg nuo bokalo puteles nupūtęs.

Linguoju su bangelėm – nelemtas ratas vėl praplyšo,
Nejudrios kojos jau iki dangaus išaugo.
Dar laigo juodas katinas baltais klavišais –
Melodija įsisivyniojus į ramybę baugią.

Vaizdingas praradimų kaušas lūžta žaibo žvilgesiu,
Sukrauna skausmo dusulius ant laiko kojų,
Apleistas sodas prarasto derliaus ilgisi,
Tik proto gnomai viltimi dar kiaurai prakaituoja.