Pasenęs

Arbatinis šaukštelis cukraus
ir trys grūdeliai vanilinių dažų.
Gurkšnelis rytą iš tavų delnų
aitrių ir mėta dvelkiančių jausmų.
Toliau glamonės
ir virsmas mano į japonės.
Tris kart pabeldžiu į grindis,
kad tik nedingtų šis jaunas spindulys.
Bet jis toks trumpas ir šykštus
ir jau jačiu kaip dugną pasiekiu
išsaugau tik medinius karoliukus
ant seno raiščio suvertus.
Tas smuikininkas mano galvoje
kovoja su
tavųjų pirštų glamone.
Ir pragaištingas noras būt doru,
geru, grynu,
tavųjų plaučių kvėpuojamu dūmu.
Ir ilgesys, pakvaišęs liūdesys,
šuniukas su rudom akim
ir obuolys ant stalo, rudeninio,
prieangy
sudžiūvęs ir nebeskanus
toks aš esu,
pasenęs ir jau nemylimas žmogus.