Apie ją ir mašinistą

Ji...
Nei nuoga, nei aprengta.
Ir nei tikra, nei netikra.
Ji...
Nei gyva, nei mirus.
Pulsuojantis krauju
ant bėgių traukinys
su dideliu. Didžiausiu žemėjė stiklu.
Jos mašinistas tranko pakelėj žmonių esybes.
Išrauna visas pasaulio subtilybes.
O ji tik stebi, tyli. Ji visad tiek daug tyli.
Ir pirmas meiles garbina ir paišo ji vis dar
nuoga. Tam mašinistui vagone.
Bet mašinistas nepirma jos meilė, ne.
Jis dozė heroino, jau antra.
Ir mirtina.
Išskridus ji su NSO,
sapnuos sugrįžta dar
į traukinio vaganą,
keliaut, skaityt maldaknygę netikrą.
Neturi ji savyje jau Kristaus.
Tiesom ji netiki, melu iškloja sienas vatines
Išraito keistčiausias mėnulio formas.
Per pakilimus ir nuosmukius,
Per mirtinas ligas,
katės akim ji žiūri
o kraujas džiūna.
Išgerk tu paskutinį lašą,
mistika kvepiančio jos kūno.
Arba išpjaustyk durklu sau ant krūtinės
josios pirmą raidę,
kuri dabar ir visada bus tavo
meilės kryžius.