Ieškotoja. Mirties užkalbėtoja

Džo vėl stovėjo baržoje, o komanda ruošėsi atsišvartavimui. Kalėjimas jos nebedomino, dabar mintys buvo užimtos kelionės pasirengimu į Nesugrįžusiųjų miestą. Valetas jai parekomendavo kelis pirklius, kurie turi visko, ko gali prireikti pavojingam žygiui. Žinoma, ji pirmiau pasitars su Saliamonu. Džo net nemanė veikti viena - priims sprendimus su savo naujuoju kompanionu. Juk kelionė pavojinga, ji rizikuoja ne vien savo kailiu, bet ir kito asmens. Tad ji neturi teisės spręsti vienašališkai. Džo vadovaus, bet būtinai paklausys ir Saliamono nuomonės, ir kartu priims spendimą. Tačiau... Jei ji manys, kad jis tinkamas. O jei ne... Tada ji veiks savo nuožiūra ir nesvarbu, ar tai patiks jos kompanionui. Džo nematė Saliamono nuo tada, kai kalbėjo Pasimatymų kambary. Trentas sakė, kad jį liepė uždaryti kameroje, apatiniame triume. Gajus stovėjo šalia. Jis nekalbėjo. Džo jo ir nekalbino, tik pažvelgė į jį ir pamatė, koks neramus, lyg elnės jauniklis, niekaip nenustygstantis vietoje. Iš susijaudinimo, iš džiaugsmo, kad paliks pragarą.
Pragaras juos susekė ir bandė pavogti jų sielas.
Po dviejų valandų
  Ar esate kada patyręs tokį dalyką, kaip būti palaidotam gyvam? Ne? Jums pasisekė. Jei atsakėte taip, tada jūs žinote, koks tai bjaurus reikalas. Taigi Džo palaidojo gyvą. Žinoma, jos „duobkasiai“ šito nežinojo. Vienas matė, kaip ši mirė, kitas rado jos sustingusį kūną. Džo prisiminė jų pokalbį, kai suprato savo keblią padėtį.
Kažkas buvo ne taip. Džo jautėsi keistai. Ji girdėjo aplink save tylius šnabždesius, juto kažkieno prisilietimus ant savo odos. O kas keisčiausia, Džo viską matė. Ne, matė ne viską, tik labai žydrų dangų. Deja, negalėjo nukreipti žvilgsnio į šoną. Matė, juto, girdėjo, bet negalėjo nei kalbėti, nei mirktelti akimis, nei pajudėti. O pats baisiausias jausmas buvo, kad Džo neprisiminė, kas nutiko. Neprisiminė nieko, nuo tada, kai vėl stovėjo baržoje, o komanda ruošėsi atsišvartavimui. Ji jautėsi nejaukiai ir... nesaugiai. Jautėsi tuščia ir apleista. Jautėsi kaip mirusi. Ot velnias! Nejau ir vėl...
- Ji mirusi, vaike, - tyliai burbtelėjo Saliamonas ir mintyse keiktelėjo.
Gajus žioptelėjo ir užsičiaupė. Akys nuo neseniai patirto šoko vis dar buvo didelės, o išsiplėtusios rainelės užgožė vyzdžius, darydamas akis beveik juodas.
- Mirė? – karktelėjo silpnu balsu, kuris kimtelėjo nuo per daug prigerto sūraus jūros vandens. – Ji negalėjo mirt... aš ją mačiau gyvą, kai buvau už baržos borto. Ji...
- Ji negyva ir po velnių susitaikyk su tuo! Po tokio sprogimo niekas nelieka gyvas! Jei nebūčiau gelbėjęs tavęs, kaip ji įsakė, tai būčiau spėjęs ją išmesti už borto. Prakeikimas... atleisk, vaike, aš nesakau, kad nesidžiaugiu tave išgelbėjęs. Taip jau išėjo. Ji įsakė, aš paklusau.
  Saliamonas užsimerkė ir giliai įkvėpė. Jei būtų pirma gelbėjęs Džo, o ne berniūkštį, kaip ji liepė, tai dabar visi trys kvėpuotų. Jis būtų spėjęs ištraukti Gajų, kuris laikėsi už baržos nuolaužos, bet tuo tarpu ir grimzdo su ant kojų prirakintais sunkiais antrankiais. Šėlstanti jūra traukė jį į dugną. Jis būtų spėjęs. Prakeikta mergiūkštė... Saliamonas piktai žvilgtelėjo į šalia gulintį negyvą kūną. Jis vis dar matė prieš akis šiurpų vaizdą: barža skendėjo liepsnose, audra mėtė ir vėtė baržą kaip žaisliuką rankose. Džo bėgo prie turėklų, kad iššoktų iš mirtinų spąstų, bet pavėlavo. Kažkas sprogo. Kažkas galingo. Barža ugnies liepsnose biro į šipulius ir skraidė į šonus, o Džo... sprogimo smūgis merginą išmetė į orą keletą metrų ir visa jėga trenkė į šėlstančią jūrą. Saliamonas iš toli matė jos šaltas, negyvas akis. Lūpų kamputyje varvėjo kraujas. Kelios didelės bangos Saliamoną su Gajumi išmetė į sausumą. Jis net nesuprato kaip čia atsirado. Gajus nematė Džo žūties, jį užgavo viena iš lekiančių skeveldrų. Saliamonas jį prilaikė virš vandens, kad nepaskęstų. Tačiau atsipeikėjęs vaikinukas netoli nuo jų ant povandeninės uolos pamatė nejudantį objektą, o Saliamonas tuo tarpu žvelgė į smilkstančias ir skęstančias baržos liekanas. Gajus nevikriais judesiais nusvirduliavo link kūno. Saliamonas, atsipeikėjęs iš sąstingio, aplenkė jį ir atnešė Džo kūną, paguldė ant smėlio. Didelės, skirtingų spalvų akys žvelgė į jį. Jis nusisuko ir vėl nusikeikė. Tokia jaunutė ir mirė gelbėdama jį. Šiandien jau antrą kartą išgelbėjo jo kailį, o jis nesugebėjo merginos apsaugoti. Saliamonas pažvelgė į šalia susmukusį Gajų. O kas dabar?
- Kam ji tave nusipirko? – tyliai paklausė.
  Gajus tik patraukė pečiais. Jis drebančiais pirštais užspaudė Džo vokus, o po to padėjo galvą jai ant krūtinės. Tyla užsitęsė. Kai Gajus atsitiesė, jo akyse atsispindėjo tuštuma.
- Ji mirė, - atkartojo Saliamono žodžius lyg dabar supratęs, kas iš tikrųjų nutiko.
- Taip.
  Saliamonas atsistojo ir atsargiai paėmė merginą. Jos smulkų kūną slėpė apsiaustas, kuris vietomis buvo įplyšęs. Ilgi plaukai lengvai vilnijo jam ant rankų. Šalia jo atsirado Gajus.
- Ką ruošiesi daryti?
- Mes ją palaidosime, - bent šituo jis jai pasitarnaus.
  Išgirdusi paskutinius Saliamono žodžius, Džo pašiurpo. Jos kūno prisikėlimo procesas kiek užtruks. Kai pastarąjį kartą taip nutiko, ji atsigavo tik po paros. Ot velnias. Ją palaidos gyvą!
                                        ***
  Už keturiasdešimt kilometrų į šiaurę, Gintaro slėnyje.
Ant kalno šlaito stūksojo aukso spalvos pilis, kurioje kilo chaosas. Iš pilies ir jos apylinkių buvo išvaryta pranašautoja.
- Išvaryta! Negaliu patikėti, kad mane išvarė! MANE, pranašautoją Fėją!
  Pranašautoja dūko ir niršo, o jos padėjėja Rita išsigandusiomis akimis ją stebėjo, prisispaudusi prie knygų lentynos. Fėja, aukšta, liekna, raudonplaukė moteris, lakstė po savo kabinetą ir miegamąjį bei grūdo į krepšius, kas papuolė po ranka. Ji nervingai kandžiojo viršutinę lūpą, o kai to nedarydavo, kažką murmėdavo panosėje. Kai ji netikėtai sustojo vidury kambario - rankoje laikė apatinius baltinius -pašnairavo į savo padėjėją.
- Nestovėk ten kaip šikšnosparnis, o padėk! Man davė tik valandą iš čia išsinešdinti. Taigi judinkis! Sukrauk mano žemėlapius į aną krepšį, - davusi nurodymą vėl pradėjo judėti pirmyn ir atgal.
  Fėja negalėjo patikėti, kad ją rimtai išvarė. Jos valdovė Mirta ją išdavė. Išdavė, išvarė be rekomendacijų ir apšaukė visų akivaizdoje nevykėle. Tikras pažeminimas! Ji nėra nevykėlė. Na ir kas, kad ji nemoka tiksliai pranašauti, na ir kas, kad ji nežino tikslios krypties, na ir kas, kad ji nemato gerai ateities. Užtat ji grynakraujė savo amato palikuonė, o jos močiutė ne kartą kartojo, kad jai būtinai pasireikš Makolių giminės dovana. Nors sulaukė jau trisdešimt metų, bet neprarado vilties. Makolių moterys visada tampa pranašautojos. Fėja visiems tai įrodys!
- Aš ne nevykėlė...
                                          ***
  Džo palaidojo mažoje laukinių rožių giraitėje. Ją atsitiktinai atrado Saliamonas, kai rinko kapui akmenis. Nutolę nuo jūros apie pusę kilometro, jie nusprendė, kad vieta tinkama, kai tik įžengė į tankų mišką. Dirvožemis buvo minkštas, o Gajus vis nepasidavė – norėjo čia iškasti kapo duobę.
- Žvėrys gali ją iškrapštyti iš po akmenų, tačiau po žeme ir apdėtas akmenimis jos kūnas bus saugus.
  Saliamonas tik linktelėjo pritardamas ir palikęs vaikiną kapstinėtis išėjo rinkti akmenų. Tada jis ir aptiko rožių giraitę. Ji kvepėjo pasakiškai, o raudoni žiedai buvo apkibę krūmus. Pernešęs merginą į rastąją giraitę, padėjo Gajui rausti duobę. Jie neturėjo jokių įrankių, bet Saliamonas nepasidavė. Jis surado išvirtusių medžių, o pakankamai tvirta žievė atstojo kastuvus. Dirbo iki vėlyvo vakaro, o kai rezultatas buvo pasiektas, Džo pasiglemžė žemė. Jie neištarė garsiai nė žodelio gal dėl nejaukumo, o gal dėl užsispyrimo, bet kiekvienas mintyse su ja atsisveikino savaip. Kai sutemos nudažė viską tamsesnėmis spalvomis, Saliamonas ir Gajus vis dar stovėjo prie kapo.
- Kas dabar? – sumurmėjo Gajus ir pažvelgė į šalia stovintį gigantą.
- Eisime nusigerti, vaikine, - atsakė Saliamonas ir pasisuko eiti.
- Man tik trylika, - silpnai ištarė ir nusekė paskui.
- Tikrai? – abejodamas nužvelgė jį, po to patraukė pečiais. – Tada tu gersi tik pieną.
                                          ***
Ji ir vėl pasiklydo.
- Tai tik dėl streso, - ramino save Fėja, o jos rankoje kompasas nerodė jokių gyvybės ženklų.
  Moteris atsiduso ir sustojo. Už jos nugaros pasigirdo šnirpštimas, kurį pakeitė nestiprus smūgis į nugarą. Fėja atleido pavadį ir jos žirgas puolė rupšnoti žolę. Ji jojo nesustodama visą dieną. Dabar jai skaudėjo užpakalį, savo žirgą vos nenuvarė nuo kojų ir ji galutinai pasimetė, kur esanti. Ją supo tankus miškas, nežinia iš kurios pusės sklindantis šiurenimas, neveikiantis kompasas rankoje ir velnias žino, kas dar jos laukė ateityje. Moteris norėjo nusigauti tik iki Tito miesto, o nusigavo į...
- Tamsią peklą, - išrėkė ji žodžius.
  Šiurenimas nutilo. Fėja sukluso kaip ir jos žirgas. Gyvulys pradėjo karpyti ausimis, kanopomis spardyti žemę. Žingsnius ji išgirdo sau iš kairės. Iš susijaudinimo Fėja prisispaudė prie žirgo šono, o rankos ėmė naršyti kelioninį krepšį. Užčiuopusi pirmą pasitaikiusį daiktą pasuko galvą garso link. Medžiai augo tankiai, o diena seniai pasibaigė, tad ji beveik nieko neįžiūrėjo. Tačiau ji girdėjo. Girdėjo balsus, kurie nenustojamai artėjo jos pusėn.
- Mes pasiklydome ar ne? – jaunas balsas.
- Ne! – piktas suaugusio balsas.
  Fėja truputį atsipalaidavo. Ji girdėjo jaunatvišką balsą, taigi tai vaikas. Juk plėšikas ar žudikas nesitąsys su vaiku, kai ruošiasi atakai? Ne. Kiek ji suprato iš pokalbio, jie taip pat pasiklydo. Fėja išsišiepė, nes šiandien ne jai vienai nesiseka. Tačiau šypsena iškart išnyko, kai pamatė nelaimėlius. Tiksliau pasakius, vieną nelaimelį. Moteris į vaiką net nepažvelgė. Vyras buvo gigantiško ūgio ir masyvaus kūno sudėjimo. Jai vos širdis nesustojo, kai jis taip pat ją pastebėjo. Fėja žengė kelis žingsnius atgal ir vos nesuklupo už akmens. Pamatęs jos reakciją, Saliamonas vos nenusišypsojo, bet pamanė, kad to moteriškei bus per daug. Taigi tik lėtai pakėlė rankas ir ramiu balsu prašneko:
- Mes išgirdome jūsų... mmm balsą ir nusprendėme paklausti kelio. Nebijokite, ponia. Jei tik pasakytumėte, į kurią pusę Tito miestas, mes iškart jus paliktume.
  Fėja nesusimąsčiusi bedė pirštu į vakarų pusę. Ji nežinojo, kas tai. Noras išgyventi, nevalingas refleksas? bet ji buvo tikra, kad parodė teisingą kryptį. Štai ji visą dieną blaškėsi, o tereikėjo trupučio išgąsčio, ir Makolių giminės dovana pasireiškė. Saliamonas linktelėjo dėkodamas, pastūmė Gajų į nurodytą pusę ir po kelių sekundžių miškas juos paslėpė. Fėja pasijuto nejaukiai palikta viena. Tad paėmusi žirgo pavadį nusekė keistos porelės pėdsakais. 
                                            ***
  Džo kūnas atsigavo. Ji juto pokyčius: prasidėjo nuo tvinksėjimų kojų pirštų galiukuose, persidavė į kojų raumenis. Dabar tvinksėjimas atpalaidavo jo plaučius ir krūtinės ląstą. Džo pajuto, kaip ėmė vėl kvėpuoti. Dar kelios ilgos valandos ir mergina prisikels iš numirusiųjų. O taip, nuo vienos bėdos peršoki ant kitos. Kaip ji, po galais, išsikrapštys iš kapo? Džo iškasė Fifa ir šuo.
Šaltis pabudino Džo iš miego. Ji niekaip nesuprato kur yra ir kodėl jai maudžia visą kūną lyg jį būtų spardę išperų gauja. Sunkiai praplėšus akis, ją užgulė aklina tamsa. Tačiau ji nebuvo viena, šalia jos šono kažkas tyliai knarkė. Pratiesusi ranką, pirštų galiukais pajuto kutenimą ir kai įsidrąsinusi pratiesė toliau, pirštai paskendo šiurkščiame kailyje. Džo nosį užgulė pažįstamas kvapas. Jis priminė... jos muilą.
- Borisai? – Džo vos atpažino savo balsą.
  Šalia snaudžiantis šuo suinkštė ir persivertęs ant kito šono pradėjo patrakusiai laižyti merginai veidą. Džo nesuvaldė juoko ir kad išvengtų kitos liežuvio atakos, pasislinko į šoną. Jai kažkas pastojo kelią. Pasukusi galvą, šalia savęs pamatė gulinčią Fifos fizionomiją. Dabar Džo nebesijuokė, o rėkė.
- Visų šventųjų vardu, pasitrauk nuo manęs! – jai buvo šalta ne nuo nakties vėsos, o nuo Fifos skleidžiamos minusinės kūno temperatūros.
  Kai ši iškart pakluso ir atsistojusi pasitraukė nuo Džo, mergina net sumirksėjo iš nuostabos. Pirmą kartą nuo tada, kai tik ją sutiko, ši pakluso akimirksniu. Borisas tupėjo ramiai vos už kelių metrų ir nenustojamai plakė uodegą į žemę, nenuleisdamas nuo Džo akių. Raukydamasi nuo stingulio ir skausmo, lėtai atsistojo ir gavo akimirksniu atsiremti į medį, kad nenugriūtų. Netikėtas svaigulys vos neparbloškė atgal ant kietos žemės. Ramstydamasi ir giliai kvėpuodama nugalėjo šleikštulį, tačiau jos vos neparklupdė netikėta atsiminimų lavina. Dienos įvykiai lyg svaigi karuselė praskriejo galvoje.
- Velnias!
  Į jos piktą riksmą atsakė tylus pelėdos ūbavimas. Džo net neįsivaizdavo, kiek ilgai miegojo, net nejuto, kaip išlaisvino iš kapo. O dabar dar Saliamono ir Gajaus paieškos. Jie gali būti bet kur. Pasitraukusi netvirtais žingsniais nuo medžio Džo bandė prisiminti girdėtą Saliamono ir Gajaus pokalbį. Tačiau tai nieko nedavė. Kai ją užkasė, mergina nieko nebegirdėjo. Ji pajuto baksnojimą sau į delną ir pažvelgusi žemyn pamatė šunį. Jis glaustėsi apie kojas vos neišversdamas savo kūno mase. Šovė idėja. Pasiraususi apsiausto kišenėse, ji atrado sukruvintą medžiagos atplaišą. Tai buvo Saliamono kraujas. Baržoje aplankė jį ir pamačiusi, ką padarė kalėjimo sargybiniai, vos suvaldė įniršį. Vietoj to, kad imtų rėkti ir plūstis, Džo apvalė  negilias žaizdas ir užsimiršusi įsidėjo atplaišą į kišenę.
-    Borisai, tu juk šuo ar ne? Na, neįprastas, bet vis dėlto šuo.
Mergina jį meiliai paglostė ir pakišo po nosimi sukruvintą medžiagą.
- Kaip manai, ar surastum jį?
  Šuo pradėjo pasiutusiai skalyti ir nė nelaukdamas tolesnių nurodymų puolė aplinkui uostinėti. Džo buvo patenkinta. Jai ėmė patikti turėti naminį gyvūnėlį. Borisas nenustodamas skalyti puolė bėgti vakarų kryptimi. Džo atsiduso, dabar nebuvo pačios geriausios formos, kad bėgtų paskui šunį. Jau ruošėsi šunį pakviesti, kai už nugaros išgirdo žirgo prunkštimą. Apsisukusi pamatė Fifą šalia puikaus juodžio. Lėtais žingsniais nutipenusi iki gyvulio ir tarnaitės, Džo akimirksniu užšoko ant balno. Nuo staigaus judesio, pasiraukė ir ištiesė Fifai ranką. Nors ir keista, bet ši padavė savąją, o užtempusi tarnaitę ant žirgo, Džo vėl išgirdo Boriso skalijimą. 
- Beje, Fifa, ačiū už išlaisvinimą iš kapo. Nors nė nenumanau, kaip tu mane radai, juk buvai pas Tomą, - po šito paragino žirgą.
                                          ***
Saliamonas, vos įžengęs į Tito miestą, partraukė tiesiai į smuklę. Gajus nusiminęs pėdino šalia. Po valandos, ištuštinus gero elio butelį, Saliamonui netapo geriau. Jam vis dar prieš akis stovėjo mirusios Džo veidas. Davęs ženklą smuklės šeimininkui dėl dar vieno butelio, pasisuko į Gajų. Šis miegojo susirangęs ant suolo. Turėjo būti velniškai nepatogu, bet, matyt, dienos įvykiai visiškai išsunkė jėgas. Jis jau buvo užsakęs jiems kambarį ir liepė Gajui eiti miegoti, bet šis užsispyrė plaukti jo. Turbūt bijojo, kad jį paliks vieną. Rytoj iškamantinės apie šeimą ir jei gyvi jo tėvai, tai išsiųs pas juos. Jei ne, tada gerai pagalvos prieš ką nors imdamasis. Vos tik įėjęs į smuklę nugirdo pokalbių nuotrupas apie įvykį su barža. Visi tvirtino, kad gyvų neliko. Saliamonas kiek lengviau atsipūtė ir susiradęs laisvą stalą užsakė sočius pietus. Gajus vos prisilietė prie maisto, kaip, beje, ir pats. Staiga smuklėje įsivyravo tyla. Saliamonas mintyse šyptelėjo. Kai tik taip nutikdavo, to kaltininkė būdavo moteris. Jis pasuko galvą į durų pusę labiau iš reflekso nei noro. Ir sulaikė kvėpavimą. Visi kaip ir jis spoksojo į įėjusią deivę.   
  Aukšta raudonplaukė moteris visus nužvelgė lediniu žvilgsniu lyg sakydama: „ Tik akims, o ne rankoms“. Bet kai jos žvilgsnis susikirto su Saliamono, moteris išbalo. Greitai nusisukusi patraukė baro link, kur stovėjo šeimininkas. Saliamonas ją atpažino - tai ta pati ponia, kuri miške išrėkė prakeiksmą ir parodė kelią link miesto. Ir ji bijojo jo. Saliamonas sučiaupė lūpas ir nusisuko nuo deivės. Ir kaip po galiais jis iškart nepastebėjo, kad ji tobula nuo galvos iki kojų? Fėjai reikėjo didelių pastangų neišbėgti lauk, kai tik pamatė gigantą. Ją krėtė toks nervinis drebulys, kad, atrodė, dar akimirka - ir kris paslika. Nuėjusi prie smuklės šeimininko, maloniai nusišypsojo, nors norėjo rėkti iš apmaudo dėl savo nesėkmių, paprašė kambario, karštos vonios ir maisto. Vyras buvo toks malonus, kad net padarė nuolaidą. Bet kai paklausė, kur jos vyras, moteris net sumirksėjo iš nuostabos.
- Atsiprašau? – išstenėjo ji.
- Jūsų vyras, ponia. Juk dama ateina čia tik kartu su savo vyru, žinote, tokia vieta kaip ši vienai poniai nesaugi. Be to, kiti gali pamanyti, kad jūs ... na, suprantate.
  Apie tai Fėja nepagalvojo. Ji čia tik todėl, kad smuklėje pigiau nei viešbutyje. Kandžiojo viršutinę lūpą, o  žvilgsnis bėgiojo po pilną salę. Ir sustojo ties gigantu. Fėja akinančiai nusišypsojo šeimininkui ir parodė ranka į Saliamoną.
- Va jis.
  Šeimininkas pasekė jos žvilgsnį ir išblyško. Kai tik Saliamonas čia įžengė, visiems tapo nejauku. Toks milžinas galėjo pridaryti daug problemų.
- Labai užjaučiu, - sušnabždėjo ir liūdnai pažvelgė į Fėją.
Ji suraukė antakius, bet nieko neatsakė.
- Suprantu, kodėl prašote atskiro kambario. O kaip vaikas?
Fėja vos nepradėjo keiksmažodžių maratono. Na, kam ji išvis leptelėjo apie gigantą?
- Mano vyras labai myli mūsų... eee
Moteris greit mestelėjo žvilgsnį į gulintį kamuolį ant suolo, šalia giganto.
- Sūnų. Žinote, aš labai pavargau po kelionės, tad jei neprieštarausite...
- Žinoma, ponia. Aš pasirūpinsiu, kad jūsų ir vyro kambariai būtų šalia.
Fėja vos susivaldė netrenkusi galva į prekystalį. Šiandien dievai ne jos pusėje.
- Jūs toks geras! – ir daugiau nesikankinusi, čiupo raktą ir nulėkė laiptų link.
  Šeimininkas paėmė naują elio butelį, kurį buvo pamiršęs nunešti. Artėdamas prie Saliamono, nejaukiai muistėsi ir padėjęs gėrimą tarė:
- Jūsų žmoną apgyvendinau šalia jūsų kambario. Tikiuosi, jums tai tiks.
  Saliamonas pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad vyras iš sutrikimo nudelbė akis žemyn. O Saliamonas pagalvojo, kad ne taip išgirdo arba tas vyrukas trenktas.
- Žmona? – tyliai perklausė.
- Taip, ta raudonplaukė ponia, kuri neseniai atėjo, - užsikirsdamas pratarė.
- Ką dar mano ŽMONA sakė?
- Na, kad labai pavargusi... prašė atskiro kambario nuo... nuo jūsų, - paskutiniai žodžiai vos girdėjosi. – Taip pat sakė, kad mylite savo sūnų.
  Saliamonas nežinojo ką ir galvoti. Arba šis vyras nusprendė panervinti, arba ta raudonplaukė deivė kažką sumanė. O jis būtinai išsiaiškins atvykėlės sumanymą. Linktelėjęs galva nusisuko nuo smuklės šeimininko ir jau ruošėsi stotis, kai smuklėje vėl įsivyravo tyla. Už nugaros pasigirdo aiktelėjimas. O Saliamonas norėjo kuo greičiau išsinešdinti ir pakilti į viršų. Gajų paguldyti į lovą, o pats nueis pakalbėti su savo ŽMONA. Garsių aukštakulnių kaukšėjimas į medines grindis artėjo jo link. Suirzęs Saliamonas apsisuko ir susidūrė akimis su šmėkla. Džo jam silpnai nusišypsojo ir prieš prarasdama sąmonę, spėjo ištarti:
- Man patiko rožės.