meilė

Noriu papasakoti istoriją.
Tokią istoriją, kurios dar ilgai negalėsiu pamiršti.

Aną vasarą prisiminsiu dar ilgai. Nežinau, ar su džiaugsmu, ar verčiau liūdesiu…
Taigi, 2008m. vasarą susipažinau su Jokūbu. Jis kiekvieną dieną ateidavo į mano kiemą- žaisdavome, kalbėdavomies (buvo ir kitų kieme vaikų). Taip bėgo dienos..
Diena, po dienos, mane aplankė jausmas.. Įsimylėjau iki ausų. Pradėjome draugauti. Buvau… laiminga…
Skraidžiau padebesiais. Visą likusią vasarą praleidome kartu.
Atėjo ruduo, tačiau vis dar jaučiausi laiminga. Ir kadangi jis ėjo į mano mokyklą, buvau tokia pat laiminga.
Tačiau klydau, kad viskas taip ir liko. Netiesa. Paikeitė. Jis pasikeitė. Rečiau man parašydavo, į kiemą neateidavo, mat susirado įdomesnės veiklos.
Vieną dieną jis man parašė atsiveikinimo žinutę. Nieko negalėjau suprasti. Nepasidaviau. Prasidėjo atsiprašymai, bėjė atsiprašinėjau aš, verkiau taip pat aš. Po kiek laiko viskas grįžo beveik į senas vėžes. Jis man vėl rašydavo, tik ne taip jau dažnai. Vėl apakau iš laimės. Tačiau vieną kartą atsitiko tai, ko aš labiausiai bijojau. Jis išeina į kitą mokyklą. Kiti šnekėjo, kad jis aplamai išsikrausto, bet jis vis dar čia, mano mieste, bėje, nebe mano mokykloje. Išsiskyrėme. Pradžioje buvo labai sunku. Naktimis kaukiau, verkiau, rėkiau… Viskas pagaliau praėjo, ir nenorėčiau, kad kada nors taip vėl įvyktų. Dabar su juo nebebendrauju. Neseniai mačiau jį. Nebepajėgiau žiūrėti jam į akis. Nuleidau galvą. Pralaimėjau, norėjau to, ar ne.