Per greitai...

Aš esu moteris. Visai paprasta. Atpažinti mane nesunku, nes dažniausiai dėviu tą pačią rausvą suknelę. Mano rudos akys, tamsūs, netvarkingai garbanoti plaukai, reikalaujantys kirpimo. Nekreipiu daug dėmesio į savo išvaizdą. Manau, kad vidus visų svarbiausia. Esu sodininkė, todėl eidama miesto gatvelėmis stebiu apželdinimą. Vieną pavakarę praeidama pamačiau...

Tą pavakarę ji buvo nuostabi. Nepaprasta. Nepakartojama. Pati gražiausia moteris Žemėje. Jos suknelė tada buvo tokia lengva ir plazdanti... Gražiai krentanti toji suknelė... Norėjau, kad pakiltų vėjas ir ji kaip Merlyn Monroe pultų spausti žemyn suknelę. Jos plaukai iki juosmens, tamsūs ir žaviai garbanoti. Ji Deivė. Aš maniau, kad ji yra Deivė. Moteris atmetė atgal savo nuostabius plaukus ir blizgančiomis, didelėmis akimis pažvelgė tiesiai į mane...

... Pamačiau didžiulį, gracingą, plačiapetį akacijos medį. Dar niekada nebuvau regėjusi tokių ryškiai žalių lapų. Galėjau juo grožėtis visą amžinybę. Netikėtai akacijos grožį uždengė išnirusi vyro galva, kuri sustingusi į mane stebeilijosi. Nusprendžiai paėjėti į priekį link medžio...

... Jos gilus žvilgsnis varstė mane ir aš atsistojau priešais ją, norėdamas, kad ji prieitų. Taip ir nutiko! Ji pradėjo žingsniuoti artyn. Galva net ūžė iš susijaudinimo. Kas dabar bus? Ką turėsiu jai pasakyti? Ką ji man pasakys?

... Ėjau tiesiai. Praėjau tą keistą, išsižiojusį vyrą, ir pagaliau stovėjau labai arti medžio. Galėjau jį paliesti!

... Galėjau ją palieksti! Bet ji praėjo. Visos viltys...

... Staiga apėmė nenugalima vidinė jėga, kuri privertė mane atsisukti į tą keistuolį.

... Atrodė lyg širdis iššoks iš krūtinės. Viltys nebuvo beprasmės! Ji, dabar iš tikrųjų žvelgė į mane ir net nusišypsojo!

                                                ***
Aš džiaugiausi galėdamas būti jos vyru. Aš visada bijojau ją prarasti. Aš ją mylėjau. Bet palikau. Palikau vieną. Aš niekada nenorėjau prisirišti. Norėjau laisvės.