8 dalis (Susitarimas)

- Kaip matote, mano namo stogui verkiant reikalingas remontas, nes jis jau pats verkia, dėl savo apgailėtinos būklės, - pasakė ji ir nusijuokė išgirdusi kaip nuskambėjo jos žodžiai. – Juk jūs pats matote. Aš jau pradedu bijoti kiekvieno lietaus ar stipresnio vėjo. O ir tą obels šaką, kuri remiasi į stogą, reikėtų kuo greičiau nupjauti, kol neįlaužė stogo.
  Įtariau, kur link kalba krypsta, tad ir aš šypsojausi. Žiūrėjau į ją ir laukiau, kada gi pagaliau pasiūlys man suremontuoti jos namo stogą. „Tegul bus palaiminta ta audra, kuri sulaikė mane ir neleido išeiti iš šių namų“, - džiaugiausi mintyse. Tad nebelaukdamas, kol ji, perlipusi per savo ambicijas, pagaliau man pasiūlys, pats ėmiausi iniciatyvos:
  - Aš sutinku, suremontuosiu jūsų namo stogą.
  Iš nuostabos pravėrusi burną ji žiūrėjo į mane, tikriausiai galvodama, kad esu įžūlus.
  - Juk aš jums to dar nepasiūliau?!
  - Bet būtumėt pasiūliusi.
  - Bet…
  - Taupydamas jūsų laiką ir, šiek tiek, užbėgdamas įvykiams už akių, aš sakau, kad sutinku suremontuoti jūsų verkiantį stogą, - pasakiau patenkintas ir savimi, ir parankiai man besiklostančiais reikalais.
  - Na, jeigu jau taip, tai gerai, - dabar jau ji atsakė man ironiška šypsenėle. – Bet, tokiu atveju, lieka dar vienas neaptartas klausimas, tai atlygis. Kiek pamenu nieko už remontą dar nespėjau pasiūlyti.
  - Tai, manau, mes pokalbio eigoje dar aptarsime, suderėsime. Juk taip, panele Violeta? – jaučiau malonumą taip su ja šnekėtis, matydamas, kad į mano erzinimus ji reaguoja.
  - Didelių pinigų tikrai neturiu, kitaip jau seniai būčiau tą kiaurą stogą susiremontavusi. Kadangi jūs jau sutikote, kiek bepasiūlyčiau turės būti gerai. Ar ne?
  - Na nesu gi aš plėšikas, tikrai daug neužsiprašysiu. Tik vieno tai tikrai norėčiau, kad man pietus jūs pagamintumėte. Juk žinau, jūs esate puiki šeimininkė, - žvelgiau į ją ir džiaugiausi, kad ir ji šypsosi.
  - Gerai, jeigu nenumirsite iš bado iki trečios valandos, kol aš grįšiu iš mokyklos, tada taip, pietus paruošiu.
  - O, tai jūs dar mokotės? Nors ne, tikriausiai kitus mokote, neveltui tokia protinga esate.
  - Galbūt vertėtų ir pasimokyti, nes proto, matyt, dar neturiu pakankamai, kad į namus parsivedu pirmą sutiktą nepažįstamąjį. Kas žino, juk šiais laikais po kaimus šlaistosi visokie neaiškaus plauko prašalaičiai. Jie tik ir tyko, kaip čia kokias patiklias vienišas moteriškes nuskriausti.
  - Baikit, baikit! Nejau aš čia taip baisiai atrodau, kad į tokį panašus, - perbraukiau ranka per susišiaušusius plaukus, paskui paglosčiau apšepusį smakrą.
  - Tikrai, tipiškas banditėlis, - jį garsiai nusijuokė atlošusi galvą ir, kaip jai būdinga, pakeitė kalbos toną.
  - Na gerai, pasijuokėm ir užteks, grįžkime prie rimtesnių dalykų. Kaip sutarėme, jūs remontuojat stogą, aš verdu pietus, o jau po to, kai bus baigti darbai, matysiu, kiek jau jūs būsite vertas, tiek ir sumokėsiu. Sutinkate?
  - Tiesą sakot, sutinku.
  - Bet yra dar vienas neaptartas klausimas...
  - Ir koks gi? – nutaisiau susidomėjusią veido išraišką.
  - O gi toks, kur jūs apsistosite, gyvensite, miegosite. Reikėtų juk ir tuo pasirūpinti.
  - Šiaip, aš galiu visas 24 valandas per parą dirbti, esu ilgai grojantis, - pasakiau rimčiausia veido išraiška, nors viduje juokiausi.
  - Taip, taip. Tai gal tam ilgai grojančiam, ne tik miego, bet dar ir maisto nereikia? Gal tamsta būsite koks terminatorius,  iš ateities į mūsų miškus nukritęs?
  - Kad ir kaip bebūtų keista, aš tik žmogus, ne geležinė mašina. Reikia man ir maisto, ir miego. Ir žmogiškos šilumos reikia.
  - Na va, o aš jau apsidžiaugusi buvau, nuvylėt, - tokiu pačiu sarkastišku tonu atsakinėjo ir ji man.
  - Šiaip tai nesu aš išrankus, paprastai, apsigyvenu ten kur ir dirbu.
  - A, tai vadinasi ant stogo. Na, kaip žinote, jeigu jums ten bus patogu, tai prašom, neprieštarausiu.
  - Tikiu, kad jūs mielai mane ten apnakvindytumėte. Bet aš gal geriau apsistosiu ne ant stogo, o po stogu. Va, čia berods ir lova laisva yra, - spyruokliuodamas patikrinau jos minkštumą. – Na, ne pati minkščiausia, bet man, sakyčiau, tiks, - žiūrėjau šypsodamasis į ją, o ji į mane ir jaučiausi gerai. Man jos buvimas šalia patiko.
  - Naglumas jūsų neišpasakytas, - pasakė ji judindama į šalis galvą, - Gal dar ir pusryčių pageidausite į lovą? – išspaudė ironišką šypseną.
    - Kaip gi galėčiau atsisakyti, jeigu juos atnešite jūs, - tai sakydamas uždėjau ranką ant šalia gulinčios jos rankos.
  Ji  šito nesitikėjo, tad šiek tiek nustebo, lėtai ištraukusi ranką atsistojo nuo lovos ir jau visiškai rimtu veidu, kažkur paslėpusi, prieš tai veide buvusią šypseną, pasakė:
    - Gerai. Ką jau čia daugiau besugalvosi, galėsite apsistoti čia. Bet perspėju, per daug neįsijauskite, aš jus samdau darbui, už kurį atsilyginsiu maistu, nakvyne ir pinigais. Prašau daugiau nieko kito nesitikėti. Ar aiškiai pasakiau?
    - Taip, - pasakiau pakeldamas rankas delnais į viršų ir bandydamas ją nuraminti, - Viską supratau. Bus taip, kaip jūs norite, kaip pasakysite.
    - Nenoriu, kad kiltų kokių neaiškumų, - jau nebe taip priešiškai pasakė ji, bet vis tiek atatupsta eidama link durų.
Matydamas, kad ji jau per žingsnį nuo vonelės, atsistojau ir jau žengdamas link jos šūktelėjau:
  - Atsargiai, nepargriūkit!
    Norėjau sustabdyti ją, bet, matyt, tik dar labiau išgąsdinau. Nes ji žengė žingsnį atgal, užkliuvo už kambario viduryje stovinčios vonelės, netekusi pusiausvyros suplevėsavo rankomis ir jau rodėsi tuojau su trenksmu atsisės į ją, po visą kambarį ištaškydama vandenį.