Imbieriniai sausainėliai

Medum kvepiantys plaukai,
Virkaujanti bičių vaško žvakutė
Ir imbieriniai sausainėliai
Visada primindavo tuos vakarus,
Kai apgaubti blausių liepsnelių
Leisdavom nevaržomai viens kitu dalintis.
Keista, bet neragaudavom tada
Raudono vyno ir niekada nesėdėdavom
Apkabinti židinio šviesos...
Niekada nenorėdavau grūstis laukan
Skaičiuoti krintančių žvaigždžių -
Taip darydavo visi aplink...
O išeidama niekada nežadėdavau grįžti
Pasimėgauti korėtu vašku.
Bet visada pasukdavau atgalios
Ir rasdavau tave ten,
Kur kvepėdavo imbieriniais sausainiais...

Tūkstantįsyk bangos laižydavo man kojas,
Tūkstantįsyk krintant nesuskaičiuotoms žvaigždėms
Trokšdavau užmiršti medum gyvus plaukus
Ir niekada - girdi? - Niekada
Nemokėjau užsimiršti taip,
Kad atvertus naują seno gyvenimo lapą
Šis dar nebūtų tavo paženklintas...
Kaip gali švaistytis tokiais kerais?
Žinau tą paslaptį, tą magišką galią,
Verčiančią visad grįžti pas tave:
Su milijonais kitų galėdavau
Šnabždėtis mėnesienoj, šokinėti pursluose
Ar taškytis raudonu vynu;
Visi jie dalindavosi ir savo bučiniais,
Ir ašarom, ir varvančio vaško žvakėmis,
Bet niekada niekas kitas
Manęs nepasitiko apgaubtas
Imbierinių sausainių kvapu...

Ir dabar, kapsint jau kitam korėtam vaškui,
Už lango vykstant svirplių koncertui -
Sudominusiam gal tik mėnulį,
Ilgiuosi tų vakarų be židinio šviesos...
Suprantu, kad jau metas grįžti.
Pasukti atgal ir atrasti tą,
Kuris niekada nešluostė ašarų.
Atėjo metas grįžti ir nebepalikti to,
Ko įtemptai ieškojau, nors iš tiesų
Visada turėjau šalia -
Artimą iš taip toli,
Persisunkusį imbierinių sausainių kvapu -
Mūsų magiška ambrozija...