Pieva

Pasodinta pieva, kurioje užaugau,
Su žodžiai „myliu“ ir „sudie“.
Kitokios piktžolės, kitokia saulė,
Kitokios gėlės ir kitokie jie.

Ta pieva buvo mano - ne kitų,
Neleidau niekam mindyti žolės.
O dar sakei, kad bus kitų kartų.
Neleisiu niekam trypti ateities.

Juk pievos žemių niekad nepakeisi,
Juk suformuoti gali ją kiti.
O tu bandei, bet klydai biaisiai.
Sakei juk man „nebūk tokia naivi“.

Ir štai todėl į pievą tu negrįši.
Sumindei, sutrypei, sunaikinai žiedus.
Ir liko piktžolės, kurių nebematysi.
Ir liko pieva. Mano - ne kitų.