Mano ruduo

Kaip lyja norisi šokti,
tik niekas nenori bėda,
kai imi gatvėje dainuoti,
visi stebisi paslapčia.

Kada nesimokai pliauški niekus,
vieni juokiasi kiti tik šypsosi,
ir vėl nedūžta stiklo šukės,
vienaragis mano toli.

Laukiu rūko po lietaus,
lyg medaus po medunešio,
šalna saldžiai nupudruoja žolę,
saulė mus dar pakutena.

Žuvys plėšrios kimba geriau,
tik žvejoti nespėjau išeit,
o lietus gamtai komplimentus beria,
žemė vis lėčiau ir lėčiau želia.