...

Šianakt dangus žvaigždėtas ir ramus
Ir glausti prie savęs taip gera
Tas mėlynas akis ir rudenio prisiminimus,
Nors širdį šitaip aitriai gelia.

Nors spengia žodžiai ausyse
Ir mintys nuolat vis paklysta,
Tik vienas žvilgsnis tavo čia, šalia,
Kai viskas manyje staiga sustingsta...

Alėjos ilgesio švelnaus,
Apšviestos ašarų lašais svajonės.
Ir rodos - nieko čia svarbaus,
Bet vos tave aš pamatau - kankinti pradeda dvejonės.

Ištiesti ranką link tavęs,
Bandau kaskart sutikus
Bet viskas taip ir lieka mintyse,
Staiga drąsos pristigus.

Ta baimė nevilties ir atšiaurumo
Kaskart vis stumia į tą ledo rūmą,
Kur aš saugi, bet negraži
Vis traukiu į save vienatvės dūmą...

2000 07 28