Kaip žiurkėnas, vardu Milda, skrido lėktuvu

Kartą gyveno Žiurkėnas, vardu Milda. Na tada jis dar neturėjo vardo, buvo tiesiog Žiurkėnas. Tačiau, kad nebūtų painiavos vadinkime jį iš karto Milda. Tai buvo nepaprastas žiurkėnas. Jis gyveno pievelėje šalia miško, gražiame žaliame namelyje. Milda buvo geraširdis, labai darbštus ir baisiai smalsus. Jam rūpėjo viskas: kodėl pelėda naktimis skraido, kodėl mėlynės mėlynos, o žemuogės – raudonos, kodėl rudenį pagelsta lapai, o pavasarį skleidžiasi žiedeliai? Jam netgi buvo įdomu, kodėl gi jis yra žiurkėnas, o ne kokia pelė arba ne žmogus. Milda kartais manydavo, kad jis – žmogus, tik su uodega (kas ten žino, gal taip ir buvo? Juk ir žmonių visokių pasitaiko). Per savo smalsumą Milda dažnai pakliūdavo į įvairiausias istorijas. Vieną iš jų man jis  kažkada papasakojo.
Išėjęs iš savo žaliojo namelio į lauką, Milda dažnai girdėdavo kažkokį gaudesį. Iš pradžių jis pamanė, kad tai jo ausys  kaltos. Išplovė kairę ausį, pasiklausė – gaudžia. Išplovė dešinę,  vėl pasiklausė – vis tiek kažkas gaudžia, ore lyg staklėmis audžia. Mildai tuojau ėmė niežtėti jo žiurkėniška nosis, o tai reiškia, kad jį apėmė smalsumas. Nepraeis tas niežulys, kad ir kaip besikasytų, kol Žiurkėnas nesužinos kas ten  ūžia, kas ten darosi. Jis pakraipė abi ausis  lyg antenas ir nustatė, kad ūžia už miško. „Gal ten koks didelis paukštis ar žvėris“ pamanė Milda „ Ū-ū-ū- baugu, neisiu ten“  ir, žinoma, iš karto iškeliavo. Jis pasuko keliuku per mišką. Žiurkėnas, kaip jau minėjau, buvo be galo smalsus, ir eidamas visur kaišiojo savo nosį. Netgi žemuogėse bei mėlynėse išsivoliojo, todėl tapo visas dėmėtas kaip koks leopardas. Kiškiai ir voverės straksėjo šalin, pamatę tokį keistą padarą, todėl Milda šiek tiek nuliūdo. Mat labai norėjo su visais paplepėti ir sužinoti, kas gi ten taip ūžia. Taip beklaidžiodamas, jis išėjo į miško pakraštį ir pamatė daugybę didelių sidabrinių paukščių. Tie paukščiai tarsi tupėjo, išskėtę savo galingus, blizgančius sparnus, o į jų vidų lipo žmonės. „ Kas to paukščio viduje? Kodėl žmonės ten lipa? “ nesitvėrė savo kailyje Milda. „Reikia ir man pažiūrėti“. Milda nežinojo, kad tie paukščiai – tai lėktuvai, nes jis buvo Žiurkėnas, tačiau  labai smalsus ir atkaklus. Netrukus Milda jau ropštėsi laipteliais aukštyn. Niekas dėmesio nekreipė į jį ir Milda patogiai įsitaisė vienoje vietoje šalia lango. Tačiau atėjo kažkokia storulė, klestelėjo į tą vietą ir vargšelį Mildą prispaudė visai prie pat lango.
Tik staiga geležinis paukštis suūžė. „Vž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž-ž“- ėmė suktis lėktuvo varikliai. Jis ėmė važiuoti. Pro šalį lėkė pievos ir gimtojo miško medžiai. Greityn greityn greityn greityn greityn greityn greityn greityn greityn greityn greityn tyyyyyyyyyyyyn – lėktuvas kaip strėlė šovė į dangų. Mildai net kailiukas pašiurpo iš baimės ir  nuostabos. Tai bent nuotykis! Miško medžiai ir pievos ėmė vis mažėti ir mažėti. Milda pamatė netgi savo žaliąjį namelį, kuris tapo toks mažytis kaip degtukų dėžutė. „Tikri stebuklai“, mąstė Žiurkėnas (žiurkėnai irgi kartais mąsto) – „ tik kaip aš namo sugrįšiu? Juk nebetilpsiu į savo namelį? Teks man po pasaulį klajoti. O gal ne taip jau ir blogai? Juk aplinkui – tiek įdomybių! “ ir jis prispaudė savo smalsią nosytę prie lango stiklo. O lėktuvas vis kilo aukštyn. Jau beveik nebesimatė miško. Po apačia driekėsi purūs balti kalnai, pūpsojo rožiniai, citrininiai, žalsvi, pilki, rudi kamuoliai. Mildai jie priminė įvairius skanėstus: riešutinį kremą, kuriuo jį vaišino  voverė. Gintarinį medų iš meškutės statinės. Raudonas spanguoles raiste. Mėlynes ir žemuoges. Grietinę, vanilinių ledų gabalėlį, citrininį ledinuką – juk daug visko mūsų miškuose galima vasarą rasti. „ Ak, kad taip galėčiau iškišti ranką, pagriebti bent gabalėlį ir paragauti. “- Milda net apsilaižė. Tačiau trukdė langas.
Milda ėmė po truputį jį klebinti. Gal lėktuvas buvo jau labai senas, o gal langas blogas, tačiau Žiurkėnui pavyko atsukti vieną veržlę ir pro plyšį iškišti  leteną. Jei Milda būtų žinojęs, kas nutiks.... Galingas oro srautas išplėšė jį iš lėktuvo, o viduje kilo panika¬- visi daiktai  virto ant žemės, popieriai sklandė ore, išsigandę žmonės blaškėsi po lėktuvą. Laimė, pilotai ir jų padėjėjai buvo labai patyrę, ir, nors sunkiai, bet sugebėjo uždaryti langą ir nuraminti žmones.
... O vargšas Milda krito ir krito žemyn.  Galingos oro srovės jį supavo, vartė ir mėtė į šonus kaip kokį lapą. Nežinia, kaip būtų pasibaigusi ši istorija, jei ne vienas iš pilotų. Jis pastebėjo krentantį Mildą. „Žiūrėkit, ateivis skrenda“ – suriko jis. „Jį reikia pagauti“ – ir narsusis lakūnas, daug nesvarstęs, šoko su parašiutu iš lėktuvo.
... O Milda vis krito ir krito. Žemė ėmė grėsmingai artėti. Dabar ji jau atrodė labai didelė, net per daug didelė, ir labai labai kieta. Staiga Milda pamatė po savimi baltą paklodę. Tai parašiutu leidosi drąsuolis lakūnas. Milda laimingai nukrito ant minkšto audeklo ir nusileido virvėmis tiesiai lakūnui į glėbį.
Sėkmingai nutupęs ant žemės, lakūnas atidžiau pažvelgė į „ateivį“.
- ¬Juk tu- žiurkėnas, - nustebo lakūnas.
- Žiurkėnas aš. -  Patvirtino Milda. – Iš žaliojo namelio prie miško.
- Toli jau tavo žaliasis namelis. Ką man su tavimi daryti? – susimąstė lakūnas.
- Aš norėčiau klajoti po pasaulį. Gal net skraidyti. – Nedrąsiai  tarė Žiurkėnas.
- Užteks, jau prisiskraidei. Nunešiu aš tave į miestą, į žaislų parduotuvę. – Nusprendė lakūnas.
Milda norėjo paprieštarauti, kad jis – Žiurkėnas, o ne kokia nors lėlė, ne žaislas, bet nusprendė, kad taip būtų nemandagu, ir todėl tylėjo, kai lakūnas jį atidavė žaislų parduotuvės direktoriui.