Pasaulis be žmonių

Pasaulis be žmonių
Juoda naktis. Rami naktis. Kažkur toli girdėti kaukimas, upelių čiurlenimas, gaivaus vėjelio kvapas. Pilnatis. Žvaigždių nematyti. Visur tamsu..
Staiga išgirstu kaukiantį vilką. Man baugu, nes aplinkui daugiau, nė negyvos dvasios..
  Aušta rytas. Išgirstu čiulbant paukščius, vėjas nurimsta ir vėl pakyla, taip kaip dangus gaiviai banguoja. Upelis čiurlena.. Paeinu toliau, matau, kaip saulė bando prasiskverbti pro debesis. Gražu.
Žemė, graži ir be žmonių, tik mes to nepastebime.
  Įpusėja diena. Saulė taip šviečia, kad net smagu žiūrėti. Tačiau tai trunka neilgai. Apsiniaukia. Iš debesų ima kristi smulkūs, maži lašeliai. Tai lietus. Skubu pasidžiaugti lietumi. Staiga, vėl pasirodo saulė. Taip, ta pati apgaulinga saulė. Ji susimaišiusi su lietumi ima ir pavirsta į plačią, gražią vaivorykštę. Įvairiausių spalvų..
Ak, kaip gražu..
    Ateina vakaras. Toks šaltas, vėjuotas, tačiau savaip gražus vakaras. Saulė nusileido, skaisčiai mėlynas dangus tampa juodais debesimis. Pamatau krentančią žvaigždę. Sugalvoju norą ir užmiegu.