Narvelis

Paukštė įstrigus narve,
Pati ten laiko save.
Elgiasi priešingai nei nori,
Priverčia savo svajas klajoti.
Agonija kenčia viena
Ir kiekviena jos diena lyg sopanti žaizda.
Ji šypsosi aplinkiniams žvėrims
Ir viską atiduoda tik Jiems.
Save ji stumia į šoną
Vos begaudanti aplik save retėjantį orą.
Rūpintis laiko savim ji neturi.
Žiūri, kad kitiems nenukristų kepurė.
Bet gal ji ištrūks...
Išlėks...
Ir save pagaliau mylės.
Sulaužys narvo grotas
Ir tiesiog patrauks, kur neš ją protas.