Viskas prasideda nuo įjungtos šviesos

Viskas prasideda nuo įjungtos šviesos. Taip, nuo tos vadinamos lempos. Tiesiog diena tau jos neprireikia, slenki, o gal greičiau bėgi, gatvėmis, klausaisi (pro) ting (i) ų individų, kalbi apie nereikšmingus dalykus, suteigdamas prasmę...
O tada grįžti ir įjungi lempą. Apsišviečia visa oazė. Vieni tai vadina „seksodromu“, kiti- „avangardu“, o dar kiti tik mandagiai veidmainiaudami nusišypso prieš mano kamerą. Galima užuosti revoliucijos tvaiką, ekstravaganciją ar dar kokį ryškų tonusą, bet visumoje galima išgirsti Yann‘o Tieren‘o švelnaus akordeono ir pianino harmoniją.
Juk niekad daiktas ar koks patiekalas nebūna vienalytis. Jis susideda iš sluoksnių, tik dažniausiai kiekvienas pajaučia daugiau ar mažiau du sluoksnius. O man kartais patinka lupti svogūną iki pat širdies. Taip, jis priverčia mane vergti ir atsitraukti, bet tada įsidedu kontaktinius lęšius ir jis nepasiekia mano akių. Pasidarau atspari.
Taip ir čia. Apsigausi jei susižavėsi. Daug prarasi, jei nepažinsi. Kaip jau minėjau –viskas prasideda nuo šviesos. Nebūtina norint viską pamatyti įjungus penkiasdešimties vatų lemputę. Galima tiesiog pradėti nuo žiebtuvėlio ar kišeninio prožektoriaus. Kartais mažas šviesos srautas leidžia pastebėti detalumą. Prireiks kantrybės, taip pat, kaip ir gerai knygai reikia duoti laiko kol ji tau pradeda skleistis. Juk ne viskas taip greit vyksta kaip romantinėse komedijose.
Man patinka būti svečiuose kur daug įvairių niekučių. Užtrunki ilgiau nei prie fundamentalaus minimalistinio stiklinio bloko, vadinamu namu. Gal aš nemadinga ir nevertinu paprastumo, praktiškumo, „labas, duok man savo numerį. “, bet nenusimenu. Visad tarp šiukšlių gali atrasti praktiškų daikčiukų, kuriuos galima dar kur panaudoti, pavyzdžiui: ieškantis darbo . Kaip „Viskas kas dera pitonui“ dainavo: “Visad žiūrėk į teigiamą gyvenimo pusę“ .
Grįžkime prie mano oazės. Man patinka, kad joje kartais braška laužyti garsai ir  karaliauja protingų popierių šūsnys. Prieštaringi elementai tik vienas kitą papildo, prieštaraudamas vienas kitam.
Net nepastebi kai pradeda švist. Atrodytų, kad šviesa įjungta, o kartu ir atsijungimas, bet gal greičiau tai kelionė į metafizinį pasaulį. Čia jau pas dėdę Froidą reikėtų klausti, kiek tai atšvaitas ir kiek duobė.