Duok skrybėlę, duok dvi

Viskas būtų visai tvarkoj jei prakeikta mergina sėdinti priešais mane nusikrapštytų batono trupinį nuo apatinės lūpos. Baisiai sunku susikaupti ir parašyti ką nors fantastiško. Todėl, jei šis mano genijaus darbas jums pasirodys ne fantastiškas, žinokit, bičiuliai,
čia tik dėl trupinio
čia tik dėl trupinio
visa tai dėl trupinio.
Draugai, perskaitykite šį pasakojimą apie bachūrą, o skaitydami visą laiką kapsėkite sau mintimi: dažniausiai pamatysite penkiaaukštį daugiabutį. Jei skaitydami tai reguliariai prisiminsite gali būti, net pralinksmėsite.

                                      O dabar.

                                    Apie bachūrą

                                            1
                                            2
                                            3

Žiauriai toli nuo Lietuvos, Dono kazokai, pastūmėti vieno savo chorvedžio mosto, užtraukė neprilygstamąją giesmę, apie palaimintą žmogų, ir tą pat akimirką, kai baigėsi mostas ir prasidėjo giesmė Ponaitis Viktoras pabudo Žirmūnuose. Kadangi miegoti visada eidavo užsimovęs mėlynus džinsus, o šįryt baisiai neturėjo laiko, tai vos atsikėlęs užsimetė ploščių, juodas pležankes ir išėjo iš buto. Iki stotelės likus trim šimtams metrų Ponaitis Viktoras prisiminė pamiršęs objekte skrybėlę. Ponia iš antro aukšto patogiai pataisė užuolaidą, idant geriau matytų ponaitį Viktorą (ponai su ploščiais buvo ponios pasija, o šio veidą dar buvo sutąsiusi dvejonė). Pastebėjęs, kad yra stebimas Ponaitis Viktoras dar labiau suraukė veidą, vardan šou, kai staiga virš jo galvos įsižiebė animacinė lemputė. Ponaitis Viktoras priėjo po ponios iš antro aukšto langu ir tarė:
- Ponia. - užuolaida sujudėjo, ponia ėmė trūksmingai alsuoti į audinį. Langas atsidarė ir ponia kaip mokėjo maloniau pasiteiravo:
- Ko? - Ponaitis Viktoras į klausimą išsišiepė. Tada mirktelėjo. Na o tada jau pasakė:
- Gal turite, ponia, skrybėlę, man baisiai reikia. - Ponia maivėsi, Ponaitis Viktoras kantriai laukė. Ir pagaliau pro langą iškrito, baisiai jau elegantiška, tikro vyro skrybėlė. Ponaitis Viktoras be abejo ją pagavo viena ranka. Jis mandagiai padėkojo du kartus ir atsisveikino, nes baisiai jau nenorėjo toliau stebėti pašėlusio ponios iš antro aukšto akių vartymo. Tada jis nuėjo į Pilies gatvę ir pardavė skrybėlę. Tada nuėjo į parduotuvę ir nusipirko maisto produktų, bei buities prekių. Tada grįžo namo, susitvarkė ir paruošė vakarienę dviems asmenims, mat vakare laukė pašėlusiai šaunios merginos, kuri jam rimtai patiko.