gilus atodūsis
su švilpesiu ištuština
seniai nevalytą dūmtraukį
tu stebi
kaip su bauguliu vaikai
į tavo langus žiūro
paskutinį rytą tu
nesirąžai
rožančių spaudi
tau rankos nedreba ir
poterius kalbi ne savo lūpom
tarp sveikų marijų
ir atiilsių amžinų
išgirsti tik
dunkst dunkst dunkst
o tada jau sniegas apkloja
*requiem aeternam - amžinąjį atiilsį (lot.)