Dviese gėlių vazone

Mamai


Elzė mylėjo gėles. Žalią spalvą. Tik niekada nesuprato, kad jomis reikia rūpintis, jas prižiūrėti. Juk tai gamta. Kartodavo ji ir kartodavo. Jos kvepėjo, o Elzė nekentė tuščių baltų palangių, spengiančios tylos kambaryje. Todėl nuolat kalbėdavo. Su gėlėmis.
Jokūbas buvo tas, kuris kiekvieną savaitgalį slampinėdavo po namus su geltonu laistytuvu. Vasarai jis turėjo ir gumines geltonas pirštines, geltoną kastuvėlį ir dar krūvą kitų geltonų sodo–daržo įrankių.
Dvidešimt pirmasis Elzės gimtadienis. Svečiai atmina dviračius, kurių krepšeliuose – vazoninės gėlės. Nebeužtenka langų, namuose kuriamas žiemos sodas. Elzė skraido niūniuodama žalią melodiją, o Jokūbo jau nebesimato. Tos šafleros taip sparčiai auga. O gal jis po palme?

Ketvirtadienį nešina morkų pyragu pasukau į Švento Ignoto gatvelę. Prie namo durų mane pasitiko septyniolika molinių vazonų. Juose – įvairiausios gėles. Turiu problemytę – nepažįstų paukščių, medžių, neatskiriu grybų, gėlių... O skaičiuoti man patiko, todėl saulės apšviestame kiemelyje grožėjausi išmargintais vazonais, baksnojau į kiekvieną pirštu. Prasivėrė žydros durys ir aš išvydau geltoną Jokūbą. Buvau netikėtas svečias, todėl mielai kartu su juo palaisčiau gėles, aprinkau sudžiuvusius lapus, pakėliau žiedų nuleistas galvas. Jokūbas nebuvo labai kalbus vaikinas, todėl čia mielai pasitarnavo plepusis antrojo aukšto kaimynas, išlindęs į balkonėlį neva parūkyti ir pasideginti, o iš tikrųjų jis tebuvo be galo vienišas, ir troško žmogiškų kalbų.
Viduje pasijutau lyg botanikos sode, kuriame, tiesa, niekada ir nebuvau. Mintyse uždėjau nedidelį pliusiuką savo sąrašiuke „ Būtina aplankyti“. Buvau. Ir dar sutaupiau. Todėl jau kūriau planus kur panaudosiu atlikusius pinigus. 


Mane pažadino ankstyvas paštininkas. Pienėmis išmarginta pižama nutipenau iki durų. Ant kilimėlio „Labas“ stovėjo bevardė gėlė pažįstamam vazone. Atsirėmusi į šiltą medinę durų staktą įsivaizdavau Elzę prie žiedimo staklių, man pakvipo moliu. O vėliau, jie abu, negailėdami visų pasaulio spalvų perkelia žmonių gyvenimus ant vazonų. Ant šio buvo manasis. Apačioje puikavosi inicialai „E ir J“. Taip mano pavargęs kaktusas įsigijo naują kambariokę. Pavadinau ją Kornelija.
O Jokūbas su Elze išdalino visus augalus ir paliko miestą.

Anądien, mano kojos, vedinos antgamtiškų jėgų nuskubėjo miela gatve. Pailgosios smegenys įtemtai dirbo: atliko matematinius skaičiavimus. Vis pamirštu kada paskutinį kartą laisčiau Korneliją... Žydros durys man pasirodė nublukusios. Kilstelėjau galvą į viršų. Oho, kaip geltona. Spalvas išsklaidė balkone mojantis kaimynas. Jis tyliai sėdėjo pavydžiai minkštame krėsle. O šalia jo kažkas žaliavo.