Katės 2

Pasimatymas įvyko. Arvydas žiūrėjo įdėmiai kažkur man tarp kaktos ir susivėlusių plaukų visą laiką, mums bekalbant apie motiną. Jūreiviai šokinėjo aplinkui, lyg tramdydami juoką, lyg stengdamiesi įsiterpti tarp mūsų. Tačiau Arvydas ir aš buvome stipriai susikoncentravę vienas su kitu.

Ėmiau ir paklausiau jo, ar tikrai jis pasakė taip, kaip prisimenu. Ore pasklido sumišimas. Paskui priėjo prie stalo, atsisėdo. Rankas padėjo priešais save.
- Mane vargina šie pokalbiai.
Taip, iš tiesų... Net jeigu jie ir vyksta kas septyniolika metų. Prisiminiau, jog jis buvo baisiai pavargęs žmogus.

Paskui jis išėjo. Manau, baisiai negražiai. Durys sugirgždėjo, vėliau paprašiau, jog jas suteptų šokoladu. Ir vis tiek girdėjau tą slobų vyrių inkštimą kiekvienąkart praveriant duris, kol galiausiai priimamajame ėmiau išvis nebesirodyti.

Katės paliko raštelį savo maisto dubenėlyje. Atseit, pasirink: mes arba jis. Išėjome pakvėpuoti grynu oru, grįšime po pietų.

Supratau, jog reikia eiti pire senojo Trumo. Žvirblių čirškesys padeda man susikaupti.

Kišenėn susikroviau tabletes, keletą eurų, Arvydo nuotrauką, kaklaraištį. Dėl visa ko, jei link krantinės patraukčiau. Prieš prostitutes negaliu atrodyti bet kaip, net jei jos rodo bet kaip ir bet kur. Krūtis – nemokamai, o vėliau – tariamasi. Būtų juokinga, jei kuri parodytų dūšią.

Visą kelią link krantinės temo. Ir visą kelią, bežiūrėdamas į akmenis po kojomis svarsčiau, ką daryti su katėmis. Arvydas pasirodė neparodęs nė menkiausio draugiškumo ar susitaikymo dėl to, kas mus išskyrė. Per septynioliką metų – nė akimirkos kompromisui. Tai turėjo būti velnioniškai sudėtinga. Tačiau jis – baisiai nekalbus žmogus, todėl veikiausiai su savimi nė nepasitarė.

Laivai... Kur jie plaukia ir ko jie nori – dar iki šiandien nežinau. Jūreiviai vis dar tyli, nors aš blaivėju. Išgirstu tylias žvirblių čiauškynes.

Girtėju su kiekvienu žingsniu, kikevienu spurdesiu krūtinėje. Širdis šėlsta lyg jaunystėje, tačiau šiandien – tik iš apmaudo ar nuobodulio. Dar kartais dėl vienatvės, kurios nuaižėjusius trupinius sulesa žvirbliai.

Katės – grįš. Suprantu, vos tik prisėdęs. Arvydas – nežinau. Jūreiviai bus visuomet – kas kitas paduos stiklinę vandens ar priešnakt apkamšys?

------------------------------------------------------------------------------------

Tąryt pabudau aiškios sąmonės. Jaučiau, jog kažkas atsitiks. Koridoriai buvo persigėrę aliejaus kvapu, katės ėdė žūvų uodegėles, o mane dusino slobus vienatvės tvaikas. Pelargonijos ant palangės styrojo tarsi apalpusios, lauke lijo.

Jūreivis kamšė mano kojas, manė, dieną praleisiu vysdamas ir šaukdamas savo kates. Taip ir dariau: nuvilti - pats šlykščiausias jausmas. Dar šlykščiau tame dalyvauti.

Todėl gulėjau. Arvydas, veikiausiai, irgi. Septynioliką metų keliuosi su juo, gyvenu jo ritmu. O jis buvo baisiai nekalbus, todėl ir galvoje užsilikusių frazių neperdaugiausia. Ar aš nuviltas? - klausiu savęs. Ne.

Po jo apsilankymo, kačių pabėgimo, pamažu jas vėl suradau. Sulysusias, patvoriuose, balto pastato teritorijoje. Kelių dienų bėgime, paskutinę – po septynių savaičių, Pilnaties naktį Vienišosios gatvės gale. Ji knarkė, kaip įprastai. Veikiausiai ji buvo taip pat baisiai pavargusi, kaip ir Arvydas. Žiūrėjau į jos kūną, mąsčiau sunkiu batu sutraiškyti padvisusį stuburą.

Nes ji buvo baisiai pavargusi. Tyli.

Pakėlęs katę nuo gelsvos šviesos nulieto betono ir priglaudęs prie krūtinės vėl pajutau, jog grįžau į save.