Saulėlydis, kai saulė nebepakyla

Pirmas saulėlydis po išsiskyrimo su Joana. Didelė raudona saulė ties horizontu, širdžiai mielu atspalviu nudažė Kauno miesto senamiesčio stogus.
-         Anatolijau, gražūs vaizdai atsiveria iš terasos. – svajingai atsisuku į stovintį senyvo amžiaus vyriškį.
-         Žinai, vaizdai tai gražūs, bet štai tie kičiniai naujadarai viduryje senamiesčio, kaip kokie deguto šaukštai. Man senam architektui iki šiol skauda širdį, kad nebėgau prisirakinti prie kranų darkiusių miesto širdį.
-         Anatolijau dvidešimt pirmas amžius. – nusišypsojau ne pirmą kartą girdėdamas besibarantį prosenelį.
-         Tfu, dvidešimt pirmas amžius. Aš laiko neskaičiuoju ir gamta neskaičiuoja. Pamatysi ryt bus giedra diena ir visiems tenai žemai vaikštantiems nusišvilpt koks amžius.
-         O, dieve šiandien penktadienis. Buvau prižadėjęs Valodei pasukt. Galiu tavo telefonu pasinaudot, mano Virtuonas išsikrovė.
-         Virtuonas velnio išmyslas, štai pažiūrėk laidinis telefonas senas bet patikimas. Ir tu man dar pasakyk, kad tas dvidešimt pirmas amžius kažkuo ypatingas.
-         Gerai, gerai. – griebdamas seną patikimą laidinį telefoną
-         Klausyk, paprašyk, kad Valodia tos pipirinės atvežtų man, praeitą kartą gerai subėgo. – net seilė lūpų kampelyje sužibo.
-         Sveikas, Tai šiandien susitinkam? – Per traškėjimą vos girdėjau draugo balsą.
-         Iš kur tu čia skambini, kodėl nematau tavęs.
-         Ai Virtuonas išsikrovė, o diedas neturi pakrovėjo, žinai tu jį.
-         Tai gerai, susitinkam tada prie Gertrūdos bažnyčios po pusvalandžio.
-         Paimk Vitrtuono pakrovėją gal kur pavyks pasikraut.
-         Gerai, - atjungdamas su dideliu trenksmu, matyt virtualioje erdvėje su kažkuo kariavo.
-         Diedai nieko nebus, Valodia neatlėks iki tavęs, pažadu kitą kartą atnešiu tau pipirinės. Dabar iki turiu lėkt, močiai perduok, kad šiandien negrįšiu
-         Ai tiek to. Tas jaunimas ... – Jis dar kažką sakė, bet jau nebegirdėjau užtrenkdamas duris.
Ir atsitik gi taip, išsikrovė, įdomu kuo užsiiminėja Joana. Dabar ji su krepšininku susimetė.   
-         Sūneli paaukok du litu, - išblaškė mano mintis požeminėje perėjoje elgeta.
-         Neturiu, užsidirbt reikia.
-         Kaip aš užsidribsiu, invalidas, karo veteranas gi aš.
-         Kokio dar karo? - sau po nosim murmėdamas kreivomis lūpomis su šypsena veide, trindamas grindinį nušlepsenau laiptais į viršų.
Nuostabi mažytė gotikinio stiliaus bažnytėlė. Neapšviesta ir vieniša tarp naujai kylančių pastatų. Kadaise mama mus su broliu atvesdavo čia pasiklausyti pamaldų. Durys uždarytos, o langai užkalti tiek beliko iš šventovės ir dėl visko kaltos naujosios technologijos. Nebetiki žmonės į dievą. Pamažu pastato bokštas paniro į tamsą ir privertė mane sunerimti. Nemėgstu būti tamsoje vienas ir dar šventoriuje, nežinai kiek čia aplink prilaidota negerų sielų.
Neilgai teko laukti virš tamsių pastatų stogų praskriejo echolibris. Apsisuko ir pasileido žemyn, vos spėjau pasitraukti, kai jis šleptelėjo ant žemės. Negalėjau patikėti, Valodia su tėvo echolibriu atlėkė.
-         Sveiks broli, ką čia tamsoje lindi, gal kokią bobikę užlaužei?
-         Eik tu durniau kaip čia tačkę parovei.
-         Ai, žinai grįžo tėvas iš darbų visas girtas, davė močiai į dūda, ta apsibliovus pas sesę į kitą gatvės pusę nubėgo pasislėpt. Gerai, kad policijos neiškvietė kaip pereitą kartą.
-         Ir ką, - vis dar nesupratau, kaip jo girtas tėvas galėjo patį naujausią Echolibrio modelį atiduot.
-         Nu tai va, išsiliejo tėvas pašūkavo ir nuėjo miegot. Tai žinau, kad jis nepabus iki ryto ir pasiėmiau raktus.
-         Bet tai užraktas, gi jį užvesti gali tik savininkas.
-         Galėjo kol Kieša neprikišo nagų, žinai tėvas visada jam duoda suderint, tai paprašiau, kad į užraktą ir manę įprogramuotų. Sakė paskutinį kartą tai daro, atseit po to tikrina kažkas juos.
-         Ką veikiam?
-         Lekiam į Elektrėnus, Kieša kvietėsi pasižiūrėt kaip jie raketą paleidinės į kosmosą ar kažką panašaus.
-         Rimtai, šiandien gi jie ruošiasi pakelti zondą į kosmosą. – visai iš galvos išdulkėjo, - matai Virtuonas išsikrovė, užrašų knygutėje priminimą buvau įsirašęs.
-         Gaila šiandien nepasijungei, būtume kartu į skystakiaušius pašaudę, jau tokie mėmės  buvo pasijungę.
-         Kitą kart, gerai? Galiu lipt vidun,  pasikrausiu savąjį? – sėsdamas pirmą kartą į skraidantį aparatą stengiausi nusivalyti dulkes nuo batų.
-         Eik greičiau, gi vidui dulkes pati mašina išsivalo.
-         O kas bus jei policija mus...
-         Jie mano tėvo niekada nestabdo, politikas visgi jis.
Kelionė truko kokias dešimt minučių, skriejom tokiu greičiu, kad sėdynė net trim laipsniais pasislinko atgal.
-         Oho trys G apkrovos. – Iš susižavėjimo netvėriau vietoje.
-         Čia dar nieko galima išspausti ir penkis G, bet stengiuosi neviršyti leistino greičio, po to sužinos tėvas, kad buvau pasiėmęs. Palydovo tai neapgausi.
Nusileidome tiesiai įvažiavimu į saugomą teritoriją ir iš karto sulaukėme skambučio.
-         Bazės apsauga, prašome pasitraukti nuo vartų iki raudonos linijos ir atlaisvinti perimetrą. – ekrane šmėstelėjo augaloto vyro veidas.
-         Mes sutarę su Kęstučiu Auginsku, jis mūsų laukia. Siunčiu koduotą pranešimą. Seta trys ygryk.
-         Lukterkit, - ant ekrano atsirado užrašas „Prašome laukti“. Laukti teko neilgai, - atidarau vartus, prašom nepakilti aukščiau kaip penkis metrus. Jus pasitiks prie septintojo angaro, iki jo jus gali palydėti septintoji R programa, kad ją įjungti...
-         Žinau kaip ją įjungti, - piktai nutraukė vyriškio monologą Valodia, tuo pat metu ant ekrano surinkdamas kažkokius kodus.
-         Sveiki vyrai, - su šypsena veide pasitiko mus Kęstutis.
-         Sveikas, - vienbalsiai surikom.
-         Dar penkios minutės ir būtų jūsų nebeįleidę, už valandos startas ir vartai uždaromi. Ei klausyk tu tėvo Echolibrį atsitempei.
-         O ką, tėvas miega.
-         Nieko teks ištrinti įrašus knygoje.
-         Bet tu gi moki ar ne?
-         O kaipgi. Tai iš kur norit stebėti pakilimą?
-         Iš kosmoso, - nusijuokiau ir iš kart supratau, kad niekam daugiau nejuokinga.
-         Gerai stebėsim iš valdymo štabo.
-         Ką keliat į kosmosą, vėl amerikonų šiukšles į mėnulį gabensit. – supratau, kad visiškai nesiklausė manęs Valodia.   
-         Ne, jei tai būtų amerikiečių krovinys nebūčiau jūsų kvietęs, nes aplink sukinėtus visokie saugumiečiai. Iš tikro keliam zondą, kuris skris tyrinėti Marso kraterio, kuriame nuolat dingsta marsaeigiai.
-         Tai nusiuskit žmonių komandą pagaliau ir viską jie tenai ištirs. Aš savanoris.
-         Cha cha, - skaniai nusijuokė Kieša. - Tu, astronautas? Tada aš pingvinas. Tik neįsižeisk, bet pažiūrėk į savo svorį.
-         Eik tu, šikniau. – ties tai žodžiais pasigirdo duslus bumbtelėjimas, lyg kas būtų numatęs tona sveriantį akmenį ant žemės.
-         Kas čia dabar? - prie lango pripuolėm visi trys ir iš kart paslėpėm galvas po palange.
Sprogimo smūgio bangą išdaužė visu langus, o stiklo šukės pabiro po visą koridorių. Iš kart dingo šviesa visam pastate. Pakėlėm vėl galvas ir negalėjom patikėti, raketa turėjusi nugabenti zondą į kosmosą sprogo nuvirtusi nuo pakilimo aikštelės.
-         Kas ten, - parodžiau pirštu į greitai judantį švytintį objektą dangumi.
-         Echolibris? – suabejojo Valodia.
-         Negali būti, jis taip greitai negali manevruoti ir apskritai niekas negali taip greitai manevruoti.
Staiga šviesa pasidalino į dvi dalis ir viena didelių greičiu pradėjo artėti mūsų link. Vėl pasilėpom galvas po palange. Nežinau kas tai buvo, bet jis smogė į gretimą pastatą tokia jėga, kad nunešė pusę pastato.
-         Mus puola? – suklykė nesavu balsu Valodia.
-         Kas, kinai?
-         Abejoju, jie neturi tokios technikos. Bėkit paskui mane. - sunerimusiu balsu kreipėsi į mus septintojo pakilimo bokštelio vadas, traukdamas iš už nugaros plazminį pistoletą.
Palenkę galvas nusekėm vyrukui iš paskos, dar bėgant koridoriumi girdėjom, kaip porą kartų šviesos kamuoliai atsimušė į pastatų sienas. Prašokę duris pasileidom laiptais žemyn. Mums padėjo ir įsijungęs avarinis apšvietimas. Leidomės žemyn, kol neatsidūrėme valdymo centre. Įbėgus vidun mus pasitiko minia žmonių atstačiusių plazminius pistoletus.
-         Nešaukit, čia aš!
-         Pone Auginskai, mus atakavo. – moteriškas balsas praskverbė pro vyrų minią.
-         Kas? – bandydamas atgauti kvapą, Kieša pažvelgė į ekranus. Bet visuose buvo tamsu.
-         Nežinom, prieš pat ataką gavome pranešimą iš kitų bazių, kad juos taip pat atakavo, bet tada ryšys nutrūko.
-         Ar atsimenate kas siuntė pranešimus? – judėdamas link savo kabinos pažvelgė į laikrodį vyras
-         Taip, kinai, amerikiečiai ir saudai. – suraukė kaktą bandydama prisiminti daugiau mergina. – tiesa Rusai prieš parą informavo visus, kad Sibire pastebėjo keletą neatpažintų skraidančių..
-         Taip, girdėjau, buvo matoma tik vizualiai. Radarai objekto nefiksavo.
-         Mūsų radarai šio objekto irgi nefiksavo.
-         Žinau, mačiau kaip Hender raketų bokštas neatsakė į ataką. Ar galit atstatyti ryši, noriu su saugumu susisekti raudonąja linija. – surikau, kad visi išgirstų
-         Pone raudonoji linija veikia. Ji nebuvo nutrūkus. – vienintelis prie kompiuterio sėdintis vyresnio amžiaus vyras perrėkė minios keliamą šurmulį, - mes gauname daugybę pranešimų, nežinau, kurį skaityti pirmą. – Salėje stojo tyla.
-         Rūšiuok pagal rangą. – susidarė toks įspūdis, kad Kieša tuoj nuvirs. Su Valodia prisėdom ant žemės atsiremdami į sieną. Mačiau kaip bėga prakaitas jo veidu. Tiesa mano širdis išliko rami visą tą laiką. Turėjau įtarimą, bet nenorėjau dar jo visiem skelbtis.
-         Prezidentas, ką rašo prezidentas, - neištvėriau ir iš kart pasigailėjau. Visų akys iš karto pasisuko mano pusėn.   
-         Prezidentas parašė, kad atsakytumėme ugnimi, daugiau nieko. Kariuomenės vadas parašė, kad išsiuntė naikintuvų eskadrilę į epsilon kvadratą.
-         Kodėl ne čia? – suglumęs šoko prie savojo kompiuterio Kęstutis. – parašyk, kad mums reikia pagalbos. Nestovėkit, kaip stuobriai susisekit su perimetro apsaugą, tegul leidžia raketas, vizualinis kontaktas gi matomas. – visa gauja vyrų ir moterų puolė prie savo darbo vietų. - ir po šimts pipirų  atstatykite ryšį.
Aš jutau, kad apšaudymas tęsiasi, pažvelgiau į stalą ir ant jo stovintis puodelis sudrebėjo dukart iš eilės.
-         Ernestai mums reikia ginklų, mus puola ateiviai, - Pažvelgė pilnomis baimės akimis į mane Valodia.
Po smūgio į mūsų pastatą, visi prigulė ant žemės. Kabančios gibskartonio lubos akimirksniu tėškėsi į žemė. Pasijutau, kaip apibertas miltais pyragaitis. Man pasisekė, mane vos kabino, bet merginai stovėjusiai šalia, laikantysis karkas smigo kiaurai per galvą ir išlindo per pilvą. Kraujo čiurkšlė nupiešė raudoną liniją ant sienos. Įdomiausia, kad linija nebuvo tiesi ir jos vingių žingsniai išsidėstė visiškai atsitiktine tvarka. Pirmoji mintis atėjusi į galvą ar pavyktų kraujo tekėjimo kreivę suprogramuot dot net programavimo kalboje.
-         Ar visi sveiki? – ir vėl tas erzinantis senyvo vyruko balsas.
-         Evakuokitės, pagal planą, - Kęstutis plazminių pistoletu paskleidė kamuolį dulkių peršaudamas ant jo užgriuvusią plokštę. – Mes jiems išspardysim šiknas. Valodia Ernestai jūs sveiki.
-         Atrodo viskas gerai, gal gali mums ginklų parūpint įtariu reikės gintis. – Valodios balsas nuskambėjo šaltai.
-         Vienas čia, ištraukdamas jį iš žuvusios merginos rankos ir perduodamas jam.
Man teko pačiam pasiimti iš kito žuvusio vaikino, jam pasisekė mažiau nei man. Nors patalpa, kurioje dabar radomės, buvo dešimt metrų po žeme, bet viena betoninė lubų plokštė per sprogimą atitrūko ir sutraiškė ne vieną žmogų. Pakėliau plazminį pistoletą kartu su jo ranka, kuri kuris laikas jau buvo atitrūkusi nuo kūno. Su pasišlykštėjimu numečiau ją toliau ir visą kūną nupurtė šiurpuliai.
- Įkrėskim jiems, - nesavu balsu surikau ir pasileidau Kiešai iš paskos.  

MT: Kovinė fantastika.