Per šiuos metus, išmokau tiek daug, kad net keista, kaip visiškai nepasikeičiau..
Taip užsitarnavau pravardę „Porcelianinė lėlė“, na ir kas iš to?
Svarbiausia, kad užsiauginau „storą odą“, tam, kad neleisčiau niekam pajausti malonumo mane įžeisti.. Na, o kas ką galvoja, man jau vis vien..
Tikri draugai (ar iš viso tokių turiu).. Juk aš „porcelianinė lėlė“..
Įpratau, kad aš lyg Barbė puošmena, kuri skirta tik tam, kad būčiau „LAIMINGA“..
Laiminga?
O aš laimę įsivaizduoju kitokią.. Sunku, skaudu sakyti.. Juk žinau kokia ta laimė trapi, ir kaip aš jos nemoku saugoti, juk aš tik „lėlė puošmena“..
Žmonėmis pasitikėti nesugebu. Man atrodo, kad visi trokšta matyti mane „porcelianinės lėlės“ pavidalu. Ar jūs bent įsivaizduojate, kaip sunku tokia būti?
Esu laisva.. Tačiau kartu ir suvaržyta.. Negaliu įžengti į savo pasaulį.. PALEISK MANE.
Nesistenk manęs saugoti. Nereikia.
Aš galiu šypsotis. Privalau. Juk vėl mano paroda, kuri trunka 24h per parą.
Juk aš „porcelianinė lėlė“, kuri negalinti turėti savos nuomonės. Laisva, bet suvaržyta. Laiminga, tik su dirbtine šypsena.. Taip, aš tokia – porcelianinė lėlė.