Malda

Ruduo ir jo naktis.
Ir tu. Ir tavo aš.

Skaičiuodama lyg aveles dėlioju
veidrodžio aštrias šukes
Baltas drobes
Narkotines svajas.

Lyg vėjas aš įsisupu į
Porcelianines vazas, į
paklodes
skylėtas, nešvarias.
Ir noriu aš į šipulius sudušt
Ir saudaužyt
istorines vazas,
Ir sudraskyt
šilkines paklodes.
Sugriauti
rudenio dramas ir
kintančias koliažiškai dienas,
Išderinti
depresines ir nugrimuotas kvailos simfonijos natas.
Pats negaliu.
Neleidi tu.
Sunersiu aš rankas ir
pasimelsiu,
Už dienas,
Be proto nedoras.
Išsivalysiu.
Regėsiu
ryškiausias tavo aureoles,
ji ne viena.
Jos trys.
Aš noriu būti šviesračiu aplink tave.
Bet vėl aš negaliu.
Neleidi tu.
Kakle skylė
kvėpuoti užmirštu,
Ne Feniksas aš,
iš pelenų nebepakylu,
į tūkstančius dalių subyru.


Skaičiuodama lyg aveles dėlioju
veidrodžio aštrias šukes
Baltas drobes
Narkotines svajas.

Naktis. Ne jos ruduo.
Ir aš. Ne mano tu.