Šiandien sapnavau

Žmonės kuria teorijas, atlieka begalę tyrinėjimu ir daro dar daugiau išvadų. Išvados viena kitai prieštarauja ir kartu viena kitą papildo. Susisteminus gaunas paprasta tiesa, niekam nereikėjo atlikinėt begalę tyrimų, kad būtų galima atsakyti į paprasčiausius klausimus.

Sėdėdamas prie naujo kompiuterio, pajungto prie  Kembridžo universiteto duomenų bazės serverių, kurie naudodami žmonių naiviu, vaikišku ir žaismingu atradėjų patiklumu naudoją jų kompiuterių procesorių galią. Vis vaikiškai mąstantys žmonės, pirmoje eilėje tai studentai, suteikia didžiausiems pasaulio gigantams atlikti karo modeliavimus, atlikti labai sudėtingus virtualius naujų ginklų tyrinėjimus. Ir visa tai paslėpta už paprasčiausios iliuzijos, teigiančios kad mes vargšai, maži, patiklūs žmonės tobuliname mediciną kurdami paprasčiausių baltymų sintezės modeliavimus. O man buvo suteikta galimybė modeliuoti savitą teoriją. Žmogus yra tik gyvūnas, kurio silpnybė yra begalinis noras tobulėti ir galiausiai neįvertinus galimų pasekmių susinaikinti.

Mokslininkai labai garsiai rėkia, dinozaurai mirė, nes žemė atsitrenkė į kitą dangaus kūną. Ir mes visi tuo beatodairiškai tikime. O kodėl? Nes pateikti faktai logiški? Kodėl mes matome tiktai trečiosios šalies poveikį, o neįsigiliname į evoliucinės grandinės tobulėjimo ribas. Dinozaurai nemirė dėl to, nes atšalo žemės paviršius ir jų palikuonys negalėjo išgyventi. Aš iškelčiau naują hipotezę. Dinozaurai išmirė todėl, kad jie nesugebėjo evoliucionuoti, prisitaikyti prie pakitusios aplinkos, kad ir kokia tos aplinkos pokyčio priežastis bebūtų, žemės drebėjimas, dinozaurų gripas ar meteoritas. Iš to galima pasidaryti išvadą, kad ir žmogaus laukia lygiai tas pats, atsiradus naujam kataklizmui, kurio kaltininkas nebūtinai bus savo trajektorijoje sutiksiantis žemę asteroidas. Jei tektų statyti, dėčiau devyniasdešimt devynis procentus visų savo santaupų ant to laukelio, kuriame būtų nurodyta, kad naujosios kartos dinozaurai, homo sapiens sapiens išmirs, nes nesugebės prisitaikyti prie savo sukurto pasaulio. Ir tikriausiai tai įvyks labai greitu metu, o jei tiksliau, tada kai bus paneigta ir įrodyta Alfredo Einšteino teorija, kad materialus kūnas negali judėti didesniu nei „šviesa“ greičiu, aš manau kad šviesa nejuda.
Mano teorija yra pagrysta darnos principu, kuris atsiranda dėl cikliško visatos egzistencializmo. Taip kaip mums sunku suvokti, kad pasaulis yra begalinis, bus sunku suvokti, kad viską galima suvesti į paprastą Einšteino teorijų interpretaciją. Visatą sudaro ne tik matomoji dalis bet ir paslėptoji, nujaučiama juodąja materija vadinama visatos dalis. Man visatos paaiškinimas gimė stebint smėlio laikrodį ir aš pabandžiau įsivaizduoti, kas būtų jei visata yra tarsi smėlio laikrodis ir tada pradėjau analizuoti laiko aibes, o jei pasitikėti teorija tai visos begalinės aibės turi tiek teigiamą tiek ir neigiamą begalinį tęstinumą. O įsivaizdavus begalinę visatą norom nenorom tenka pripažinti, jei visata yra begalinė, tai ir jos egzistavimas yra begalinis. Bet kaip gi gali visatos laikas būti begalinis jei mes jį skaičiuojame nuo didžiojo sprogimo pradžios. Tarkime nusistatome aibę kurios nulis yra didysis visatos sprogimas, aš tai vadinu virsmo momentas, tai šiandien grubiai yra praėję n milijonų metų. Iki nulio laikas turėjo būti nesibaigianti begalybė, nes kitaip laikas šiandien tiesiog negalėtų būti n milijonų metų, o būtų nulis. Tai jeigu šiandien nulis ir ateitis neturi riboto laiko, tai ir praeitis negali turėti ribos, taigi vėl kartojasi, peršokam didįjį sprogimą, kas buvo prieš jį?   Ramybė? Ne buvo besikartojantis ciklas, kurio dėsningumas lieka tas pats, jis yra stabilus ir vienodas, jis nei tobulėja nei praranda savybes, nes šio ciklo negali niekas įtakoti, kadangi daugiau nieko apart jo nėra, nes jis yra viskas. Ciklas yra begalinis. Didysis sprogimas yra tik viena iš aibės dalis, kuri kartojasi jau begalinį kartą.

Dar vienas ginčas ar visata yra begalinė ar turi ribą, čia nėra net kalbos, visata yra be ribos. Ji vienu metu yra pliusinė begalybė ir minusinė begalybė, ir visa tai įvilkta į ramybės jūrą. Pliusinė - materialioji energija, minusinė - energetinė energijos. Visata negalėtų egzistuoti ir negalėtų būti stabili neturėdama vienos iš jos sudedančiosios dalies.

Pradėkime nuo kelionių laike, galima ginčytis ar tai tas terminas, kuris turėtų būti vartojimas. Žiūrėdamas į žvaigždes matome praeitį. Jei aš per neturinčią laiko akimirką, tai yra per nulinę akimirką, sugebėčiau peršokti iš vienos visatos vietos į kitą tai aš atlikčiau šuolį į ateitį vienų objektų atžvilgių ir kelionę į praeitį priešingoje judėjimo krypčiai pusei, bet išlaikant sferinę pusiausvyra, šuolio teigiama ir neigiama laiko aibė yra begalinė tik tuo atveju jei judėjimas yra begalinis, o jei ne tada turime baigtinę aibę. Kas tai yra šuolis laike? Pirma išsiaiškinkim kas tai yra laikas. 1 sekundė, tai laikas, kuriuo žmogus matuoja savo egzistenciją, bet tai nėra tikrasis laikas, nes tarkim kitas visatos kūnas tokio laiko kaip 1 sekundė neturi. Taigi reikia rasti tokį laiko matą, kurį pritaikyti galima būtų bet kuriam kūnui. Einšteinas nustatė didžiausią greitį visatoje, bet jis nustatė naudodamas atomo greitį, tai yra naudodamasis teorija, kad juda materialūs kūnai, bet mes turime ir to atomo atspindį energetinėje minusinėje energijos begalybėje. Taigi laikas tai yra materialaus atomo judančio šviesos greičiu nueitas kelias arba didžiausiu greičiu judančio materialaus kūno arba mažiausiu greičių judančio to kūno energetinio atspindžio greičio atstumo matavimas. Taigi tobuliausiai juda šviesos dalelės (tai ne šviesa), nes šviesos dalelė yra neutrali visatos egzistenciją stabilizuojanti materija arba vaizdžiai tariant visatos pagrindas. Kiekvienas visatos taškas yra pripildytas šviesos dalelių. Be to neteisinga manyti, kad šviesą skleidžia žvaigždės ar įvairūs prietaisai. Ne ji yra aplink mus net naktį, tačiau tam, kad žmogaus akis suvoktų reiškinį švytėjimą kaip tokį, reikia dalelių aktyvuojančių visatos pagrindą, fotonų. Tokias daleles ir skleidžia mūsų vadinamosios šviesos, o ne tikrosios šviesos šaltiniai, žvaigždės yra fotonų šaltinis, bet ne šviesos.

Norėdami atlikti šuolį laike, mums reiktų viršyti šviesos greitį. Tačiau tokiu atveju turėtumėme virsti iš teigiamos begalinės materijos į neigiamąją begalinę energiją. Atstumas kurį mes peršoktumėme priklausytų nuo vidutinio pagreičio, kuriuo būtų atsimušta į tamprųjį  visatos pagrindą, šviesą. Pagreitis matuojamas įvertinant kūno judėjimą nuo nulinio greičio iki šviesos greičio. Jei kūnas pradėtu judėti greičiu didesnių už šviesos greitį, nuliniame laiko taške, jis šoktų į begalybę ir amžinai virstų judančiąja juodąja mase. Ir čia mes įvedame fenomenu vadinamąją juodąją skylę.   Juodoji skylė tai yra į begalybę judančio atomo atspindys arba kitaip tariant vieta, kurioje judantis į begalybė atominis kūnas renka materialiąją energiją tam judėjimui. Judėjimui reikalingas kuras, aš taip pavadinau, kad būtu lengviau suvokti. Jei kūnas atsitrenkė į šviesą nuėję daugiau kaip nulinį atstumą jo judėjimas kada nors užsibaigs ir vėl grįš į materialiąją teigiamąją begalybę kartu su visa jo judėjimui sunaudotu kuru. Tai bus viso kūno ir jį supusio materialiojo pasaulio dalies perėjimas iš vienos visatos dalies į kitą, kai tuo tarpu juodoji skylė yra į begalybę judančio atomo ir ji supančios begalinės visatos judėjimas į minusinę begalybę.

Ar mes turime baigtinių dydžių mūsų teorijoje? Taip baigtinis dydis tai yra visatos masė. Bet tai nėra visiška tiesa, nes bendra visatos masė yra begalinė, tačiau iš visos masės, kuri yra begalinė galim išskirti du dydžius Visatos šviesos arba pagrindo masė ir materialaus bei atspindinčiojo pasaulio masė, Jų suma yra begalinis dydis, bet atskirai pagrindo masė yra begalinė, o materialaus arba teigiamosios begalybės masės ir atspindinčioji energetinė neigiamosios begalybės masės suma yra baigtinis dydis. Kuris sąlygoja visatos cikliškumą.

Teigiamoji begalybė neturi ribų, o neigiamoji begalybė iš vis neturi dydžio arba paprasčiau neegzistuoja, tai yra taškas kurio nėra. Visatos ciklo pradžia yra neigiamos begalybės virsmas teigiamąja. Kada tai įvyksta? Ogi tada kai visi materialiojo kūno atomai visa materialioji masė juda į begalybę arba paprasčiau ir vaizdžiau pasakius kai materialioji dalis visa tampa juodąja materija. Jei dabartinę visatą sudaro septyniasdešimt procentų juodoji materija, o materialiąją likę trisdešimt procentų, tai visatai yra septyniasdešimt metų. Vienas ciklas tęsiasi vieną šimtą metų, o ciklų skaičiui esant begaliniam, laikas yra reliatyvus arba begalinis. Vieneri visatos metai yra tada kai santykis juodosios arba judėjimo į begalybę materijos, su materialiąja materija neviršijančia šviesos greičio sudaro vieną šimtąją.

Kalbant apie visatos plėtimąsi, jis turi ribas maksimaliai visata išsiplečia momentu kuris įvyksta kas šimtą visatos metų visata plėstųsi ir daugiau bet nebeturi iš ko. Kas šimtą visatos metų įvyksta sprogimas. Po sprogimo neigiama Visatos materija virsta teigiamąja, o teigiama arba nulinė virsta neigiamąją. Sprogimo metu susiformuoja begalinė juodoji skylė, ji būna viena, po to atsiranda naujos baigtinės suformuojančios galaktikų centrus. Juodųjų skylių formavimosi procesas vyksta penkiasdešimt metų arba tol kol visata plečiasi greičiau nei plečiasi juodosios skylės praėjus penkiasdešimt metų juodosios skylės pradeda plėstis greičiau nei visa likusi materialioji teigiama begalinė realybė. Kodėl taip atsitinka? nes pradžioje atomo judėjimui į begalybę nereikia tiek daug „kuro“ kad nueitų tą patį kelią kaip kad po 100 metų, plėtra vyksta geometrine progresija. Iki penkiasdešimties visatos metų juodosios skylės gimsta nes materija neatlaiko gravitacijos jėgų dėl nesuderinto svorio centro arba visatos juodosios materijos disbalanso. Juodajai materijai savo mase viršijus materialiąją materiją susibalansuoja judėjimas ir juodosios skylė pradeda plėstis kol galiausiai susijungia.

Jei paimtumėme žemės rutulį tai irgi pamatytumėme panašų veiksmą. Kodėl žemė nuolat juda, tai yra kodėl vyksta plutos judėjimas. Nes žemė sukas apie savo ašį ne per savo geometrinę ašį, kas tokiu atveju reikštų gravitacijos tobulumą ir žemės stabilumą, bet per tašką kuris nuolat kinta priklausomai nuo svorio centro. Jei mes perkeliame svorio centrą į kitą vietą, tai yra sumažiname viename pusrutulyje svorį jį perkeldami į kitą rutulio pusę įvyksta plutos judėjimas padedantis neprarasti sukimosi ašies. Jei žemė suktųsi per ašigalį turėtume tobulą judėjimą. Taigi žemės resursų naudojimas išskirtinai vienoje žemės rutulio pusėje sukelia pusiausvyros taško išsiderinimą ir sukeliami žemės drebėjimai nes plokštės pradeda judėti taip kad pasiektų pusiausvyrą.