7 dalis (Apsisprendimas)

- Taip, statėme medinius karkasinius namus, - atsakiau pagyvėjęs ir ėmiau laukti, ką gi ji dar pasakys, ką nuspręs.
  - Štai, šį tą jums radau, gal tiks kas, - staiga pakeitusi pokalbio temą, link manęs pastūmė rūbų krūvelę. – Marškiniai ne nauji, mano tėvo kažkada vilkėti, bet švarūs, išplauti. Jis už jus kiek stambesnis buvo, bet taip pat pečiuitas, aukštas vyras. Tikiuosi, kad kurie vieni jums tiks. Galėsite juos pasilikti.

  Palikusi mane tokį, nei paleistą, nei pakartą, ji išėjo iš kambario, net nežvilgtelėjusi. Nežinojau, ką ji nusprendė, ką man reikės daryti apsirengus vienus iš čia esančių marškinių. „Taigi, eisiu sau iš kur atėjęs“, - galvojau kilodamas tai vienus, tai kitus. Pasirinkau languotus, jie buvo visai geri, tik gal kiek platoki, bet taip gal net geriau, dabar jų nesusisagsčiau, nesinorėjo, kad jie liestųsi prie vaistais išteptos krūtinės, bent jau kol kas, kol išeisiu į lauką. Keista, vis tik tai, šiandien diena. Vienu metu jau galvojau, kad užsikabinsiu, kad kažkas pasikeis į gerą. Bet yra taip kaip yra, bent jau turėsiu ką atsiminti.

  Reikėjo išeiti. Bet vis nesiryžau, nesinorėjo. Dairydamasis aplinkui, lyg bandydamas surasti kokią priežastį, kad tik galėčiau čia pasilikti, lėtai ėjau į virtuvę. Juk reikėjo atsisveikinti, padėkoti, negalėjau taip išeiti, nei žodžio nepasakęs, paskutinį kartą nepamatęs svetingosios šių namų šeimininkės. Virtuvėje ji stovėjo prie lango, nugara į mane, tad iš lauko sklindanti šviesa,  dar labiau išryškino jos figūrą. Žiūrėjau tylėdamas, negalėjau, tiesiog nenorėjau atsisveikinti. Vos valdžiausi nepuolęs prie jos, nesuspaudęs glėbyje. O galvoje, kaip sugedusi plokštelė sukosi viena mintis: „Aš nenoriu išeiti, nenoriu iš čia išeiti... Violeta, aš nenoriu išeiti, nenoriu iš čia išeiti, nenoriu tavęs palikti... Aš nenoriu išeiti, nenoriu... “.
  - O kur jūs dabar eisit? – paklausė ji atsigręždama, lyg mano mintis išgirdusi.
  - Nežinau, - atsakiau nesėkmingai bandydamas prieš šviesą įžvelgti jos veido išraišką, – Nelabai turiu ir kur, - pasidaviau nuleisdamas akis,  veidu perbėgo ironiška šypsenėlė.
  - Žiūriu, marškinius išsirinkote, visai neblogai atrodote su jais, - žengdama žingsnį į mano pusę, pasakė ji jau šiltesniu balsu. – Keista, žiūrėdama į jus, tėvą prisiminiau. Šiuos marškinius jam iš Vilniaus, kol dar mokiausi, parvežiau. Atsimenu, užsimetė, va taip nesusisagstęs, pažiūrėjo, pagyrė, kad labai gražūs ir nusivilko sakydamas, kad bus išeiginiai.
 
  Prisiminimai maloniai nušvietė jos veidą, sušildė šypsena. Priartėjusi ji sustojo nuo manęs per žingsnį, lėtai ištiesė ranką ir vos liesdama, pirštų galiukais perbraukė marškinių rankovę, neliesdama rankos, lyg būtų prisiminimuose glosčiusi tėvą, o ne mane, vilkintį jo marškinius.

  O aš stovėjau, beveik netekęs žado, ir žiūrėjau į ją, dar tokios nebuvau matęs. Tylėdamas akimis rijau jos veidą: prisimerkusias akis, virpančiomis blakstienomis, nosies išlinkimą, kažką besiruošiančias sakyti lūpas.
  - Mano tėvas buvo stalius, - pradėjo ji pasakoti nuleidusi ranką, šiek tiek atsitraukė, atsirėmė į šalia stovėjusią spintelę, – mokėjo daryti viską, matyt tai buvo kraujyje, nes ir jo tėvas, mano senelis, buvo stalius. Paveldėjo iš jo ne tik pašaukimą, bet ir talentą. Va ir baldai jo daryti, - paglostė ne tik ranka, bet ir akimis medinę spintelę. Daržinėje vis dar tebestovi, lyg kokia relikvija, jo varstotas, dabar jau visas apdulkėjęs, nenaudojamas, nėra kam.
Klausiausi jos balso beveik negalvodamas, ką ji pasakoja, jos balse jaučiau ilgesį ir meilę, tiesa ne man, bet gėriau tą šilumą ir man buvo gera. Buvau praradęs laiko nuovoką, tiek šiandien įvykių, nuotykių, ta netikėta pažintis, sužadinusi manyje tiek norų ir svajonių. Dar ką tik už lango švietė saulė, o jau žiūrėk ir vakaras čia pat. Į virtuvę atslinko prieblanda, viską nubarstydama besibaigiančios dienos pelenais.

  Tik staiga akinantis blyksnis, dar vienas. Iš netikėtumo net krūptelėjau, o ji, nutvieksta šviesos, rodos sustingo, sulaikiusi kvėpavimą. Tada duslus bildesys, dundesys draskantis dangų  ir metantis į žemę. Skersvėjis atplėšė langą, pasigavo užuolaidą. Kažkur trinktelėjo durys ir pasigirdo dūžtančio stiklo garsas. Viską užtvindė krintančio lietaus šniokštimas.
  - Stogas, - ji ištarė žiūrėdama didelėmis akimis, pilnomis ne išgąsčio, bet kažko kito ir greitai prasilenkusi pro mane nulėkė į namo gilumą.

  Atsitokėjęs, puoliau uždaryti lango, sunkiais susitvarkydamas su vėjyje šokančia užuolaida, kuri vis neklausė ir veržėsi lauk. Po to prietemoje nusigavau į svetainę, kur girdėjosi vėjo švilpimas ir lietaus kliokimas. Apsidairęs pamačiau į verandą vedančias duris, kuriose, vietoj stiklo žiojėjo tuštuma. Ant grindų įvairaus dydžio šipuliais buvo pasklidę stiklo šukės. Kažkur man virš galvos girdėjosi kažkoks bildesys, žingsniai ir stumdomų baldų garsas. Po to duslūs, mediniais laiptais žemyn nubėgantys žingsniai ir balsas:
  - Valentai, kur jūs esate? Gal galėtumėte užlipti į viršų, man labai praverstų jūsų pagalba.
  Ir aš paskubomis, puldamas tai į vieną, tai į kitą pusę ėmiau ieškoti laiptų.
  - Laiptai šalia vonios, šiek tiek kairiau.
  Girdėjau jos balsą visai čia pat, bet prietemoje, dar svetimoje erdvėje negalėjau taip greitai susiorientuoti. Štai ir jie, besisukantys aukštyn, užlipau ir atsidūriau iš pirmo žvilgsnio juokingai atrodančiame kambaryje. Vienoje pusėje ant grindų, beveik visur, kur tik buvo vietos, stovėjo visokiausi kibirai, puodynės, įvairaus dydžio vonelės, netgi naktipuodis. Į juos visus, į vienus daugiau, į kitus mažiau, nuo lubų kapsėjo vanduo. O Violeta, stengdamasi iš visų jėgų, bandė į sausesniąją kambario pusę perstumti senovinę medinę lovą.
  - Padėkit man. Didelė ir sunki, viena neįveiksiu, - beveik įsakmiai paragino ji mane.
  Nieko nelaukęs prišokau ir kilstelėjęs už galo,  per kelis kartus pristūmiau lovą prie sienos.
  - Och!  Sunki bjaurybė, - atsiduso atsisėdusi ant lovos. – Tai kaip kambarys?  Lyja beveik kaip lauke, jei vėjas nesiliaus, tai bus galima greitu laiku ir obuolius raškyti, ir žvaigždes skaičiuoti. Prisėskit, noriu su jumis pasikalbėti, - mostelėjo ranka parodydama į lovą, šalia jos.
 
Ir aš, paklusniai, kaip gerai ištreniruotas šunelis, leidus šeimininkei prisėdau šalia. Virš galvos girdėjosi šiurenantis lietus ir neritmiškas vėjo draskomos šakos bumbsėjimas į bebaigiantį prakiurti stogą.