Katės

Arvydas kartą man pasakė:
- Paklausyk manęs.
Vik vieną vienintelį kartą. Ir sukrovė daiktus, ranka pamojavo, nuskridau. Ir tupiu. Lyg nudrungtas daiktas ar tai nežinomos rūšies paukštis, tarp venų vielučių. ir sposkau, skėryčiojuosi, stebiuosi, dar labiau dėl to, jog pastarasis Arvydas man nerašo. Matyt, per toli. Aš. Arba jis.

Kas supaisys tuos atstumus, ligas, klejones. Raizgosi kalnais nesusipratimų, o mano lagaminas vis dar stovi. Žvilgteliu į jį kasryt. Paguldžiau ant kairiojo šono. Vėliau jis dingo arba pamiršau.

Uoste kvepia pasiklydusiais laivais. Jūrininkai pavirto į jūreivius, nė galo nematyti, kiek jų daug susirenka kasryt prie spaudos kioskelių. Matau juos, nes perku kates Užmirštiosios gatvės gale. Stebiu juos norėdamas palikti nepastebėtu. Raumeningos rankos suka virves, jie juokiasi pilnomis gerklėmis, o senesnieji stumdosi eilės gale prie sendaikčių spurgų su džemu. Jos baisiai skanios.

Kartais neperku kačių. Tiesiog sėdžiu ant susivijusių virvių ir bandau prisišaukti vieną iš jūreivių. Kad pasakytų, kas pasikeitė anam krante. Bet jie nekalbūs, nieko iš jų neišpeši. O aš juk ne naudos ieškau, matyt, blogai elgiuosi...

Arvydas niekuomet neskambino, nerašė. Tik pasakė.
- Būk geras.
Vieną vienintelį kartą. Paprašė. O aš esu geras jau septynioliką metų. Irgi: vieną vienintelį kartą.

Nustojau stebėtis. Tik stebiu, daugiau nieko, man užtenka žaidimų, pasimečiau tiek kaladėlėse, tiek savo kačių varduose ir televizijos programose. Jūreiviai skėsčioja rankomis, mano kates vaikydami, pilnais žandais juokiasi ar tai kažkokį garsą burgia, kuris man visiškai ne priė širdies. Ir mano katės jų nemėgsta. Jos mėgsta tik mane ir šiltą pieną.

Kitame krante, kažkur tarp žaliomis ir rusvomis lentomis apkaltų namelių gyvena daugiau kačių. Arvydas jų nemylėjo. Kaip ir manęs, jis pavydėjo kiekvienai dienai už kažką, kas visiškai nėra jo. Katės, jį pamačiusios, urgzdavo, nė pieno nepaliesdavo.

Aukštai aukštai. Vieną vienintelį kartą tik esu lipęs. Ant Švyturio kalvos, palinkusios jūron. Katės mane sekė, vėliau įrodinėjo, jog esu per greitas. Pavargau. Apačioje, prie kioskelio rikiavosi jūreiviai, nors buvo jau vėlyvas vakaras, todėl naujienos kaip reikiant turėjo susenti.

Kartą jūreiviai surengė eitynes. Katės slapstėsi man po skvernais, bijojo, o aš pilnais žandais juokiausi, nes baisiai keistai vienas iš jų nuskriaudė kitą. Tik dabar nebepamenu: katė katę ar jūreivis jūreivį. Labai jau jie panašūs.

Kartais, įkypais vakarais, baisiai keistais ir suodinais (lyg Žvirblių trumas Vienišosios gatvės gale), tarp balkšvų sienų pasirodydavo prostitutė. Visi ją šaukdavo, kviesdavosi pas save. Aš neatsilikau, todėl susipykau su jūreiviais. Jie stūmė mane nuo kranto tolyn, grūmodami, tačiau nedrįsdami apversti. Manau, jie gerbė mane. Dėl senatvės. O galbūt bijojo mano kačių.
Beje, žaidimai su prostitute pasirodė ne man skirti. Neturėdavau ką jai pasakyti. O vėliau tuštuma pasklisdavo net po prisiminimus.

Kartais pasijaučiu vienas. Visiškai visiškai. Tuomet ima spausti kažką viduje, tarp krūtinės ir pilvo. Paklausiau jūreivių, jie sako: širdis. O aš nesutinku, nes dusina labiau, nei ją, esu įsitikinęs, jog plaučiuose. Ar dar giliau, jei jų viduje ir kitas organas galėtų būti.

Taigi ta vienatvė dusina. Aš nepasiduodu: imu juoktis, nors ašaros ritasi lyg vinys ir bumpsi į juodas grindis. Tuomet prisimenu, jog Arvydas kartą man pasakė:
- Paklausyk manęs.
Manau, jog tąkart suklydau, jis ne tą turėjo galvoje. Dabar noriu grįžti, tačiau nedrįstu. Niekas nebekalba apie krantą. Išvis, atrodo, jog krantai ėmė ir pradėjo nebeegzistuoti visai. Tai kur man prisišvartuoti? Ir kas atsakys, kur laivai į tolumas plaukia...?

Glostau kates, nurimstu. Nebepasitikiu jūreiviais. Man trūksta akylumo - štai ką turėjo pasakyti Arvydas. Bet jis buvo baisiai nekalbus žmogus.
Piešiu vynuoges ant murzlinų langų, kol tamsa kitoje pusėje praryja jų siluetus. Kažur, koridoriaus gale gurgia televizorius. Ima lyti. Jureiviai net lietaus metu netempia valčių krantan, sako: neilgai truks.

Vis mąstau, ar pasakyta tai, kas norėta. Nesu įsitikinęs, ar įsitikinusi - nė nebežinau. Štai kur pabaiga. Kuomet viską užmiršti, net apie patį klausimą, kuris neduoda ramybės jau septynioliką metų. Tik tyli, skaudi pilnatis, akivaizdžiai koridorius nubalinanti, atima kojas, rankas. Atrodo, viską. Naktys - lyg pienu plaukusios, todėl katės labai nerimsta.

Tarp venų vielučių spoksau, stebiuosi, skėryčiojuosi. Jūreivių grimasos tįsta. Kvepia liga. Ir manimi.

Susikroviau daiktus. Jis mane išvežė. Štai kaip buvo, mielos katės. Niekas nekalba apie krantus, velniai rautų. Grįžčiau, jei tik žinočiau, Arvydai, tikrai. Ar turi ką pusryčiams pavalgyti, pinigų niekniekiui po paskaitų nusipirkti?..

Kartais pasijaučiu vienas. Toks vienišas, jog net Arvydas išblanksta ir man nė velnio nerūpi, kas dedasi su juo, man ir išvis, kiek kas ko dedasi. Tabletės, šaukštai, trumai, jūreivių veidai, koridoriai, vielutės susimaišo į vieną ryškų apskritimą. Ar jau sakiau tai?

- Paklausyk manęs...
Atsibundu. Vėl ir vėl. Arvydai, tavęs nėra. Ar aš esu? Tik baltos sienos, vienatvė ir paukščiai, sakai...? Arvydai, mano Arvydai... Nusikloju patalus, mankštinu sustingusias kojas, prieinu prie lango. Žiūriu kranto pusėn.

Manau, jog jis sakė kažką daugiau. Privalėjo. Nes taip palikti - negalima. Nedrąsu taip gyventi. Tik aš nepamenu. O jis nepaskambina, jau septyniolikti metai. Aš - lyg žvirblis ant laidų, kaukiu, katės sukasi aplink stulpą, o pilnaties naktimis nė atatupstas nugriūti negaliu - pranyksiu.
Atgniaužiu delną. Dedu tabletę į burną. Jūreivis užkloja mano kūną. Jaučiuosi šiek tiek palaidotas.

Ne, Arvydas tikrai sakė kažką daugiau. Rytoj, nubudęs, paklausiu savo kačių. O jos  - jau tikrai žinos, ką atsakyti.