Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







IŠLIKAI ŠIRDELĖJE (1 DALIS)

Prisimenu – tada snigo, buvo gal sausio mėnesio vidurys, o gal jau pabaiga, bet gerai pamenu – viską puošė žėrintis šerkšnas. Visa kas aplink man buvo nauja ir mažai pazįstama... Buvom neseniai persikėlę į mažą, bet jaukų miestelį... Tėvų dažnai nebūdavo namuose... Būdavo velniškai nuobodu... Man patikdavo žiūrėti pro šalčio sukaustytą lango stiklą...
Ta diena nuo pat ryto buvo kažkuo ypatinga... Atsikėlus ant stalo jau garavo arbata, pusryčiai buvo pravėsę, atrodo viskas kaip ir kiekvieną rytą, bet giliai savyje jutau jog būtent šiandien viskas apsivers, nežinau ar į gerąją, ar į blogąją pusę, bet visvien apsivers...
Su arbatos puodeliu sėdėjau ant palangės, kojas užsikėlęs ant šilto radijatoriaus ir stebėjau kaip pro šalį plaukia žmonės, toki susirūpinę, rūstūs, bėgantys lyg nuo kasdienės rutinos, gal nuo rūpesčių, o gal nuo pačių savęs... Tačiau kvapą užgniaužė ji... Kažkas naujo!.. Ji plaukė šia praeivių upe su šypsena. Spinduliavo grožiu ir keistu pasitikėjumu... Turbūt mačiau ją pirmą kartą, bet jaučiau lyg būčiau ją gerai žinąs. Ji atrodė tokia atvira...
Arbata atšalo, gatvė nurimo... Iš galvos vis neišėjo mintis – kas ji? Gal tai tik mano vaizduotė? Aš net nespėjau įsižiūrėti į ją, nespėjau pamatyti jos akių... Mintis apie ją iš galvos neišėjo visą dieną. Gal kam bus ir juokinga, bet aš jai net vardą sugalvojau, nors gal tai labiau panašu ne į vardą, o į psiaudonimą. Į tokį, kokį turi žvaigždės, nors ji ir buvo panaši į žvaigždę... FĖJA. Taip, tai jai tikrai tinka, ji tikra fėja...
Kitą rytą atsikėlęs nepastebėjau net šiltos arbatos, iškart, dar su pižama, nulėkiau prie lango ir laukiau... Štai ji! FĖJA grįžo! Mano veidą papuošė kvaila šypsena. Nulėkęs į prieškambarį įsispyriau į batus ir išbegau laukan. Norėjau bent trumpam pamatyti ją iš arčiau... Staiga visa pilka upė, o kartu ir ji sustojo... Jie žvelgė į mane ir lyg klausinėjo žvilgsniu... Fėjos veidasbuvo linksmas ir rodės ji man kažką sako, tačiau ką supratau tik iš šono išgirdęs: „graži pižama, mažyli... “, o poto sekė skardus juokas... Taip, dabar supratau – žydra pižama su geltonais meškučiais, ant 18-mečio kūno ir negalėjo kelti nieko kito tik juoką... Bet ji nesijuokė, ji gražiom žaliom akim žiūrėjo į mane ir lyg sakė: „nesijaudink, viskas gerai, nieko tokio... “. Prisiminęs savo gražųjį aprėdągrįžau į vidų ir kritau veidu į lovą... Ji nuostabi! Jos akys, lūpos, plaukai… Tiek minčių vienu metu… Negalėjau jos pamiršti…
Vakaras. Gulėjau prie televizijos ekrano, kai suskambėjo durų skambutis... Pamaniau, kad tėvai – gal ryte paliko raktus. Nuėjau ir atidariau. Netikiu tuo ką rodo mano akys... Turbūt baigėsi jų galiojimo laikas... Bet rega niekada nesiskundžiau... Ten stovėjo ji! Taip, ta pati FĖJA. Žvelgė į mane ir šypsojosi... Po ilgos tylos tesugebėjau išlementi: „taip, klausau... “ („tai, klausau“?! Kas per mulkis gali taip pradėti pokalbį?! Tą akimirką norejau griebti save už plaukų ir trenkti į durų staktą...). Ji maloniu balsu atsakė:
- Sveikas. Aš Eva. Kaip laikaisi? – prisipažinsiu – nesupratau nei žodžio, tik stebėjau kaip juda sodriai raudonos jos lūpos... Ji paklause dar kartą. Atsakiau:
- Puikiai, o kas netaip?
- Na pamaniau, kad sergi, gi tokią gražią dieną sėdėjai namuose ir dar su pižama... – tarė ji.
- Na tiesiog nieko čia nepažystu, todėl ir neinu niekur, o ir šalta lauke...  O pižama... na aš tiesiog ilgai miegu...
- Supratau, na man jau laikas, jei konors prireiks tai drąsiai kreipkis – gyvenu kaimynystėje. Iki.
Iki. Ji pasakė iki, o ne viso gero ar sudiev... Taip. Mes dar susitiksim. Taip. Ji mane taip pat pastebėjo... Tada buvau laimingas.
Kitą rytą tik atsikėlęs iškart persirengiau ir išėjau į kiemą. Radau tam priežastį – reikia nukasti sniegą. Man besidarbuojant sau už nugaros  išgirdau balsą:
- Gal reikia pagalbos?
Taip, tai buvo ji. Nebesumaišyčiau to balso su nieko kito...
- Pirmas dalykas, tai labas rytas, o antras – tai pagalbos nereikia, bet kompanija praverstų... – paskutinius žodžius išpyškinau su šypsena.
Atsisėdę į sniego pusnį ilgai kalbėjomės, nors tiesa sakant kalbėjo jinai, aš tik klausiau, kartais atsakydamas į jos klausimus... Man buvo šilta ir smagu, nors oras anaiptol nebuvo šiltas. Nuo tada mes visą laiką praleisdavome kartu. Vienas apie kitą žinojome viską... Bet nemanau, kad mus buvo galima pavadinti draugais. Ji man buvo netik kaimynė ar gera pašnekovė, o kažkas daugiau. Jaučiau, kad ji tai žino, bet niekada nebuvo apie tai užsiminusi...
Praėjo pavasaris. Sulaukėm vasaros. Visur eidavome kartu. Jei dieną praleisdavome atskirai, susitikę dalindavomės įspūdžiais . Kairtais  vėlų vakarą tiesiog gulėdavome ant žolės ir žiūrėdavome į žvaigždėmis turtingą dangų. Nukritus žvaigždei ji man liepė sugalvoti norą. Sugalvojau. Noriu, kad ši vasara būtų pati įsimintiniausia... Papasakojau jai apie pirmą kartą, kai ją pamačiau, pasakiau, kad tada ji man atrodė lyg tikra žvaigždė... Ji ilgai tylėjo, o vėliau pasisukusi į mane ėmė lėtai artėti...... Tai buvo pats geriausias bučinys mano gyvenime!.. Tada ilgai tylėjom stebėdami vienas kitą. Žiūrėjau Į jos žalias akis ir nenorėjau nuo jų atsitraukti nei per centimetrą...
Kartą mums taip begulint žolėje, ji užsnūdo mano glėbyje. Bijojau net pajudėti, kad tik ji nepabustų. Žvaigždžių ir mėnulio apšviesti žėrėjo jos šviesūs plaukai. Jos veidas buvo lyg mažo vaiko miegančio motinos glėbyje – ji atrodė laiminga. Tai buvo nuostabus reginys vertas Pasaulio stebuklo...
Noras išsipildė – vasara buvo nepamirštama. Tačiau ji baigėsi. Atėjo ruduo. Visas miestelis paskendo gelsvų lapų patale.
Vieną vakarą ant upės kranto gėrėjomės saulėlydžiu... Eva ištiesė ranką ir kažką įdėjo į mano delną. Tai buvo maža metalimė širdelė, kurios viduje puikavosi jos nuotrauka... Ji pasakė:
- Jeigu kadanors likimas mus išskirtų, niekada manęs nepamiršk...
Nenorėjau ir negirdėjau tų žodžių... Man tai atrodė neįmanoma...
Atėjo žiema. Kaip niekad speiguota ir kupina snaigių... Dažnai kasdavau sniegą. Eva sėdėdavo pusnyje ir mane stebėdavo, mėtydama linksmas replikas... poto eidavome į miestelio centrą, kurio viduryje išdidi stovėjo papuošta kalėdinė eglė.
Vienos tokios dienos vakarą einant namo Eva buvo liūdna... Prie namų, prieš pasukdama į savo kiemą, ji viena ranka suspaudė mano ranką, kita mane apkabino ir pasakė: „pabūkime dar kartu, nenoriu skirtis... “. Na mielai būčiau dar pabuvęs, tačiau, jau gana ilgokai užtrukom, o ir šaltukas nemenkai paspaudė. Gi koks skirtumas, visvien susitiksime rytoj... prieš išsiskiriant jos žvilgsnis buvo kitoks, lyg kažką slepiantis, lyg kažko nesakantis...
Pabudus kitą rytą mane persmelkė šaltis. Tai nebuvo žiemos šaltis. Tai buvo kažkas kito... Išėjau į kiemą, nustvėręs sniego kastuvą ėmiau kasti... Bet ji neatėjo... Niekas už manęs nepasiteiravo ar nereikia pagalbos... Keista. Tas pats buvo ir kitą rytą, ir dar kitą, ir po savaitės...
O galėjau tada, nukritus žvaigždei, paprašyti, kad ta akimirka sustotų, kad Eva amžinai liktų šalia...
Dabar sausio mėnesio vidurys. Sninga. Šaltis sukaustęs langų stiklus. Sėdžiu ant palangės, kojas užsikėlęs ant šilto radijatoriaus, geriu šiltą arbatą... Pro langą stebiu pilką praeivių upę... Norėčiau tikėti, kad tai buvo tik begalo gražus sapnas, kuriame mane aplankė fėja... Tačiau delne laikau suspaudęs mažą metalinę širdelę, kurios viduje puikuojasi jos nuotrauka...



IŠLIKSIM AMŽINAI (2 DALIS)

Dabar sausio mėnesio vidurys. Sninga. Šaltis sukaustęs langų stiklus. Sėdžiu ant palangės, kojas užsikėlęs ant šilto radijatoriaus, geriu šiltą arbatą... Pro langą stebiu pilką praeivių upę... Norėčiau tikėti, kad tai buvo tik begalo gražus sapnas, kuriame mane aplankė fėja... Tačiau delne laikau suspaudęs mažą metalinę širdelę, kurios viduje puikuojasi jos nuotrauka...
Turbūt žvelgdamas pro tą patį langą tikiuosi vėl ją išvysti, vėl tikiuosi pamatyti šviežio oro gurkšnį šiame pilkame žmonių smoge... Tačiau tuo pačiu bandau save nuteikti jog taip daugiau nebebus...
Kiekvieną vakarą žiūriu savo mėgstamą tv laidą, iš kurios drauge su Eva juokdavomės, nors tiesa sakant, dabar ji atrodo kvaila ir nebeįdomi... Dabar tą jausmą kurį kartu patyrėme galiu vadinti lietumi – jis atgaivina, priverčia juo gėrėtis, bet po kiek laiko virsta dėme ant kelio prie tavo namo ir palieka tavo kraštą išdžiūdamas... Kiekvieną rytą nubudęs laukiu kito vakaro, kad vėl galėčiau užmigti... Namuose nerandu sau vietos, o eiti kurnors vienam atrodo tuščias laiko švaistymas. Na, bet turbūt nenoriu namuose sėdėti amžinai...
Vieną vakarą susiruošiau išeiti laukan, įkvėpti gryno oro, prasiblaškyti... Daugų čia taip ir nesusiradau, todėl iš kiemo nekėliau kojos, sėdėjau ant suolelio namo priestate ir stebėjau, kaip lėtai leidžiasi snaigės, o palietę žemę greitai ištirpsta.
Į gretimo namo kiemą įsuko automobilis. Ankščiau ten gyveno Eva... Atsidarius durelėms išlipo senyvo amžiaus, bei rūstaus veido vyriškis, ir pasuko link namo durų. Automobilyje kažkas pasiliko sėdėti. Po kiek laiko vyriškis išėjąs iš namo pamojo ranka automobilyje sėdinčiam, nors turbūt reikėtų sakyti „automobilyje sėdinčiai“... Ten sėdėjo panelė. Nebetkokia – ten sėdėjo Eva. Atsidarius durelėms ji išlipo, trumpai pažvelgė į mane ir greitai paslėpusi žvilgsnį nuskubėjo namo link... Sėdėjau apstulbęs ir sumišęs, galvoje vėl sukosi milijonai minčių... Žiūrėjau į ją ir neapleido mintis, kad ji grįžo, kad tai ta pati Eva, ta pati mano Eva... Bet tuo pačiu ir prieštaravau sau. Ji nebuvo ta kurią aš gerai pažįstu... Jos žvilgsnis buvo tuščias, pilnas skausmo ir nevilties. Net jos plaukai nebežėrėjo kaip ankščiau... Jos kaktoje akį rėžė ryškus randas, o smakras buvo užlipintas baltu pleistru... Tokia Eva man buvo svetima. Bet juk turėjo kažkas nutikti! Visam tam turi būti loginis paaiškinimas. Nusprendžiau išsiaiškinti...
Kitą rytą nuėjau prie jos namo, paspaudžiau durų skambutį. Jas atidarė tas pats senyvas vyriškis, jau pražilęs, su balta barzda, visai kaip Kalėdų Senelis, bet ne – nevykęs palyginimas – dar niekada neesu matęs „Santaklauso“, kuris turėtų tokį rūstų ir piktą veidą... Jis iškart piktai išrėžė:
- Ko nori? Jei platini kokias nors reklamas, tai gali dingti, mūsų nedomina!..
Tiesa sakant pasimečiau, bet mandagiai atsakiau:
- Labas rytas, aš neplatinu reklaminių lankstinukų, gyvenu kaimynystėje ir norėčiau pamatyti Evą. Mačiau, kad ji vakar sugrįžo...
Tas rūstus senis trumpam patylėjo, tada pasisuko ir sušuko: „Eva! Pas tave! “ ir uždarė duris... Maždaug po penkių minučių durys vėl atsivėrė, už jų stovėjo ji. Mano Fėja... Ji lyg norėjo mane apkabinti, bet liko stovėti vietoje... Tada aš pats priėjau ir stipriai ją apkabinau. Ji prisispaudė prie manęs ir pravirko... Nežinau dėl ko, bet jaučiau, kad tikrai ne iš laimės... Atsisėdome ant laiptų. Bandžiau paklausti kas yra, bet ji papurtė galvą, duodama suprasti, kad nenori apie tai kalbėti... Ji tik ištarė:
- Tiesiog pabūk su manimi...
Nedrįsau prieštarauti, tuo labiau, kad pats to troškau... Taip prasėdejome iki ryto, prašvitus teko eiti namo, kad nubudę tėvai nepasigestų... Atsisveikindama ji man padovanojo bučinį... Jausmas buvo kaip tada žolėje, tik dar stipresnis...
Po pietų sėdėjau namuose, kažkas pabeldė į duris. Atėjo Eva. Ant smakro jau nebebuvo pleistro, o ir pasisveikinti ji jau sugebėjo žodžiais... Pakviečiau užeiti. Sėdėjome mano kambaryje, gėrėme šiltą arbatą. Eva ištarė: „vis dėlto išsaugojai... “. Iš pradžių nelabai supratau apie ką ji, bet pamačiau, kad paėmusi nuo mano stalelio laiko tą pačią metalinę širdelę... Nieko neatsakiau, manau ir nederėjo, Eva ir taip suprato... Tada kalbėti pradėjau aš:
- Žinau, kad apie tai, kad ir kas tai bebūtų, nenori kalbėti, tačiau, manau, kad turiu teisę žinoti, kas nutiko...
- Ar tikrai nori žinoti? – atsakė ji. Palinksėjau galva...
- Na matai viskas prasidėjo daug anksčiau nei atrodo. Išvykau tikrai ne savo noru. Turbūt daug kas, jog mano tėvas mėgdavo dažnai išgerti... Tada, tą paskutinį vakarą kai buvome kartu, aš žinojau, kad man teks išvykti, tačiau atsisveikinti bučiau nesugebėjusi, būtų buvę persunku žiūrėti tau į akis ir žinoti, kad tai paskutinis kartas... Pasilikau sau mažą viltį, kad dar susitiksim... Tačiau grįžus namo pamačiau, kad tėvas vėl girtas, pasiūliau išvažiuoti ryte, bet jis nenorėjo nieko klausytis, liepė neštis daiktus į automobilį ir laukti ten. Važiavome pro mišką, gale sėdėjome aš su dviejų metukų sesute, ji kaip visada krykštavo... Tačiau iš miško mes neišvažiavome. Tėvas užmigo prie vairo... Nuvažiavome nuo kelio ir apsivertę įsirėžėme į storą medį. Aš išgyvenau tik per stebūklą, visi kiti žuvo. Dar ir dabar iš galvos neišeina trys, balta drobe uždengti karstai ir ryškiai raudonas kilimas, vedantis link jų... Vis dar galvoju, kad ten turėjau gulėti ir aš... – visa tai pasakius, jos skruostu, iš stiklinių akių, pradėjo riedėti ašaros... Prisipažinsiu – nežinojau ką pasakyti, beproto norėjau ją paguosti ir kaip nors padėti, bet tikrai nežinojau kaip... Po ilgos tylos ji pakilo, nusibraukė ašaras, giliai įkvėpė ir tarė:
- Na, manau, sužinojai viską ką norėjai, man jau laikas. – ir išėjo net neatsisveikinusi. Žinau, kad visa tai pasakoti buvo begalo skaudu, bet daug kas sako, kad išsipasakojus pasidaro lengviau... Aš tik tenorėjau padėti...
Ilgai dar sėdėjau lyg suakmenėjąs. Po kiek laiko nusprendžiau nueiti jos atsiprašyti... Vėl pasibeldžiau į tas pačias duris, už jų pasigirdo:
- Pagaliau grįžai, laikas krautis daiktus... – atsidarius durims vyriškis labai nustebo – Čia tu?! O kur Eva? Aš jos laukiu, pasakyk, kad tuoj pat grįžtų.
- Bet Evos su manimi nėra, ji neseniai išėjo namo... – atsakiau pats nemažiau nustebęs...
- Kaip tai namo?! Ji grįžus nebuvo! Ir vėl ta mergužėlė elgiasi kaip tinkama... – tada jis daugiau nieko nesakęs uždarė duris...
Pamaniau, kad ji nuėjo atsisveikinti su upe, ant kurios šlaito dažnai sėdėdavome, stebėdami sraunios upės purslus... Iš to vyro žodžių supratau, kad ji vėl turi išvažiuoti, aš tik norėjau paklausti ar ji dar sugrįš...
Atėjąs prie upės nieko neradau, atsisėdau į vietą kurioje drauge stebėdavome saulėlydžius. Evos vietoje kiurksojo iš kažin kur atsiritęs akmuo, tačiau po juo kažkas baltavo... Pakėliau akmenį – ten buvo gražiai sulankstytas popieriaus lapas. Išvyniojau – adresuotas mano vardu... Staiga kūnu nubėgo šaltas šiurpulys...


Mano prince,



Mano gyvenimas tapo grynu pragaru, praradau artimiausius žmones, tik tu esi vienintelis šviesulys mano tamsiame kelyje, tačiau ir tave baigiu prarasti – senelis nori mane iš čia išvežti visiems laikams... Žinau, kad neištversiu kažkur kitur  nei dienos, todėl pasitraukiu...
Žinai, mintyse mane vis lydi raudonas kilimas... Nenoriu juo vaikščioti visą likusį gyvenimą, jau pavargau... Pavargau nuo viso šio forsavimo ir spaudimo. Žinau, kad elgiuosi teisingai, todėl nesikrimsk ir nekaltink savęs, tu buvai tas kuris vertė mane norėti gyventi...
Kai galėsi – aplankyk MŪSŲ upę, tuo pačiu aplankysi ir mane.



Su meile ir didele padėka,   
Amžinai tavo – Eva.   




Dar niekada to nejutau... Nemėgau skaityti, bet šį kartą skaičiau balsu, nors garsas springo gerklėje... Ji iškeliavo viena... Ji pasirinko lengviausią sau, bet sunkiausią man, kelią...
Ilgai sėdėjau šalia to akmens, per ašaras debesys liejosi su dangaus žydruma, tačiau aš žinau – be jos negaliu. Vieną kartą ji grįžo pas mane, dabar aš privalau grįžti pas ją.
Atsistoju ant skardžio krašto, ištiesiu rankas į šonus, ir...  ir nuostabesnio jausmo dar neesu patyręs – aš skridau... Aš skridau pas tave mano Fėja. Apgaubė šaltas upės vanduo... Žinot, kaip su Eva stebėdavome saulėlydį, tai būdavo gražus reginys, tačiau šį, paskutinį kartą, aš ir jaučiu, ir matau stebūklą – lėtai virš manęs gęsta šviesa, o giliai dugne manęs laukia mylimoji. Dabar niekas mūsų neišskirs. Mes išliksim amžinai...
Ir tegul tavo gyvenime būna bent viena maža metalinė širdelė. Tebūnie ir be nuotraukos viduje, bet su didele ir amžina meile...
2009-10-01 20:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2010-08-17 21:54
Donatas Kalvaitis
dekui ;)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2010-01-31 17:34
matheen
Man patiko. Įkvėpei mane.
Buvo lenvga ir įdomu skaityti, tiesa siužetas jau pabodęs, bet tu jį gražiai perteikei.
Šaunu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-11-11 22:46
Donatas Kalvaitis
sorry, neten idejau :) cia ir turejo buti prozoje :) o del tu klaideliu, tai labai skubejau, neperskaiciau visko dar karta... :/ tik tiek, kad tai nera pasakojimas apie mirti ar liudesi, tai paprasciausia romantika...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-18 21:12
Mandarino Svajonė
Nežinau kodėl, kai tik nusprendžiu paskaityti kokį scenarijų, tenka nusivilti.

Plakta, suplakta, jokios tvarkos.Ir ar bet koks tekstas yra scenarijus?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-17 17:20
agnie6ka
na - iki ašaru....
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-14 19:36
sibiriete
labai graudi pabaiga...nesuprantu as,kodel zmones vis raso apie liudesi,mirti?Man patiko tavo kurinys,tik ,manau,jog truputi ''sausokas''.Truksta kazko...na nzn,bet kazko tai tikrai.Taciau apibendrinant-man patikoo.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-07 08:50
cls
cls
Jei šis kūrinukas būtų rašytas esamajame laike (taip, kaip reikia rašyti scenarijų), būtų galima išvengti kai kurių klaidų, kurias teisingai pastebėjo Pilkė.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-01 21:03
pilkė
Mhm. Jeigu jau kūrinukas scenarijų skiltyje, tai galams tas "jutau, kad"? Turėtų būti kažkas, leidžiančio tą jutimą pavaizduoti. Vėlgi tas pats dėl žmonių, "bėgančių nuo [...]rutinos, o gal nuo pačių savęs". Vėlgi, kaip tada su iš galvos neišeinančiomis mintimis ir kitais panašiais dalykais?
"Drąsiai kreipkis, gyvenu kaimynystėje" - labai tiksli nuoroda, pagal kurią reikėtų kreiptis :D Tai, kad nuotrauka "puikuojasi", visai neromantiška :(.
Žmogų galima pažinti, bet ne žinoti.
Daug rašybos klaidų. Trukdo skaityti.
Dėl turinio - nereikėtų pradėti nuo tokių skaudžių istorijų, arba bandyti aprėpti mažesnį laiko tarpą. Visos savižudybės ir meilės temos literatūroje jau taip išsemtos, kad, norint pasakyti kažką naujo, neužtenka vien papasakoti istoriją. Kažko daugiau reikia... :)
Gero galiu pasakyti tiek, kad mokate pasakoti. O tai, mano akimis žiūrint, jau yra daug. Tik, dar kartą sakau, pradėti reikėtų nuo paprastesnių dalykų. Ir, aišku, šitą kūriniuką perkelti į prozą.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2009-10-01 20:12
Donatas Kalvaitis
Skaitymo yra, bet norėčiau, kad perskaitytumėte kai turėsite laisvo laiko. Man būtų labai smagu išgirsti jūsų nuomonę... ačiū visiems kurie skaitys.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą