Galbūt paskutiniai tai žodžiai paskutinės poemos

Aš rašau. Galbūt paskutiniai tai žodžiai paskutinės poemos.
Ore pasklidę laiškai,
kai gyvenimo gamoj nebėr nei jausmingų natų.
Nei nevirpina
tobulas moters švelnumas.
Išplaukę laivai, supratau,
nesuras jau savo krantų.
Išsilieja pilkas tušas
ant rudeninių grindų.
Dar nežinau, kodėl
pravirksta nekalti angelai.
Ir kodėl šypsojaus pasauliui anksti,
jį pamilau - per vėlai.
Aš rašau.
Tais randuotais pirštais,
kur vėją glosčiau kadais.
Kalbu lūpomis, kurios taip
bijojo stebuklus paleist.
Ir mintimis
aš
vaikiškom pėdutėm
pabėgti nuo pikto bandžiau.
Ne kartą - triskart suklupau.
Bet atsikėliau ir vėl - ėjau ir ėjau.
Sustingo į ledą karšti spinduliai.
Akmenys prablo
uždususiais bespalviais balsais.
Grąžinu plunksną nepamylėtom savo mūzom - jau laikas.
Žinau, išeisiu pavargęs poetas, grįšiu sparnuotas vaikas.
Ir tie belūpiai balsai,
jie vis šnabžda tyliau ir tyliau.
Už rankos paėmę jau veda mane.
Klausinėju jų ir pats nežinau ko,
o
jie vis purto išblyškusius veidus - „nežinau“.
Galbūt paskutiniai tai žodžiai paskutinės poemos.
Bet.
Nepamirškit.
Kadais aš rašiau...