ištrauka iš istorinio romano „Sėmkų lukštentojai“

-... mano antakiai tokie tankūs, kad kai važinėju dviračiu, greičiau einu, ar tiesiog pučia stipresnis vėjas, juose tiek prisikaupia šiūkšlių- neįmanoma mirksėti normaliai, jos man byra tiesiai į akis, turiu naudoti stambias šukas kad iššukuočiau tuos visus tinko gabalus, tuščius butelius ir nuorūkas... - be perstojo tauškėjo Tadeuszhas. Bičiulio veidas atrodė sunykęs; pajuodę paakiai, dantys kreivi kaip koplytstulpiai, vietoje nenustygstančios akys ir kartkartėmis iš burnos prasiveržiantys baltų putų geizeriai leido suprasti apie nepilnavertę ir nereguliarią mitybą...
              Bet mano mintys  buvo toli, tiesiog negalėjau negalvoti apie savo rūpesčius, kurie pastarosiomis dienomis užslėgė mano siaurus pečius. Tiksliau vieną vienintelį rūpestį, kuris už keletos mėnesių turėjo pakeisti visą mano menką gyvenimėlį, apversti viską aukštyn kojom.
... o su tom moterim tai išviso vieni kazusai, jau nebetikiu ten tom romantikom visom, susižavėjimais, noriu dabar pagyventi sau, laisvai, nesuvaržyti santykiai, jokių šūdinų įsipareigojimų... žinai man labai įsiminė vienas Šekspyro eilėraštukas:
          „... brangioji mano ne puošnus bijūnas
              veidų nemaža gražesnių mačiau
                jos kūnas toks kaip ir kiekvienas kūnas,
                ir kvepia ji už rožę daug prasčiau... “
ir žinai ką? Akurat! Taip ir yra viskas- nesileisk apkvailinamas vienkartinių susižavėjimų, svarbu  kad kaklas būtų- kylpa visada atsiras! - nusivalęs putas nuo žandų toliau tarška mano senas vaikystės laikų draugas Tadeuszhas. Niekada nepamiršiu kaip mes susipažinome Vilniaus prieigose, aš buvau eilinis Kauno studentas, o Tadeuszhas eilinis iš armijos krajovos gretų, aš turėjau ryšelį lietuviškos spaudos, o jis- Mosin Nagant graižtvinį šautuvą. Tiksliai nepamenu kas mus suartino, ar neapykanta savo pareigoms, ar bendras požiūris į gyvenimą, tačiau nuo to susitikimo mes geriausi draugai. Nieko nuo jo neslėpdavau iki šiol, iki šios dienos, kai sužinojau kad Agnieszhka savyje nešioja mano kūdykį, mano kūną ir kraują. Per anksti... Su nemylima moterimi... Kaip toliau gyventi... Kaip išlaikyti prieauglį iš kuklios, lentpjūvės darbuotojo algos- šios ir kitos mintys sukosi mano galvoje, niekaip neduodamos ramybės.
... Varom iš čia, varom iš šitos prkeiktos šalies, iš šito pragaro prieangio, čia nieko niekada nevyksta, mes čia gyvi pūnam, dingstam kol dar nevėlu, vykstam į užsienį! Kad ir į Vengriją! Aš ten turiu ryšių! Galėsim įsidarbinti kad ir sėmkų lukštenimo fabrike! Darbas gal kiek monotoniškas, bet gerai apmokamas ir nesunkus! Varom!...
Ir šį kartą aš nesurandu jėgų jam prieštarauti... Tiesiog pritrūkstu argumentų ir mintyse jau pradedu ruoštis ilgai kelionei...

Neišvengiamai artėjo 1939- didžiūjų permainų metai...