Žiemos atodūsis

Sustingusioj pievoj guliu kaip žmogus,
Sulaužytą sielą bandydamas gydyt.
Moralės likučiai per laiką išdžius,
Palikdami žemę ramybėj.

Lyg aukso grandinė nutrūkus aistra,
Sudegins norą išvysti rytojų.
Mano svajonėse skamba dainą
Apie nesenai mirusius brolius.

Per lauką nuskrieja ryto liepsna.
Užklodama šiluma, skaudančias kojas.
Tai paskutinė mano diena,
Atnešusi džiaugsmą artojui.