Berlynas

Šiandieną aš labai toli nuo
tos vietos, kur dar vakar mes
kalbėjom apie Mozelio dermes.
Aš pačioje širdyj Berlyno.

Prie Brandenburgo vartų dar žali klevai
ir oras, neišsiblaivai,
dar šildo, debesų plaukią laivai.

Rugsėjo pabaiga. Labai staiga
čia temsta. Gatvių eismui
tas pats. Net priešingai – lyg burianti jėga
įkvėptų pasiduot ir leistų reikštis geismui

vietas keist į kitas vietas.
Gerai, kad žvaigždės tolimos. Jos duria
tad tinka jogai. Stovi tas
joks jausmas, dengiantis tuščiavidurę
galinę sumą žvilgsnių į vieni kitus.

Prisiminimai surenka skutus
dienos dalelių, juos klijuoja
ir turi remiantį skliautus
žinojimą, kad gera. Paranoja –
reikės palikti miestą šį.

Atrodo viską palieki plyšyj
lygaus buvimo. Ir tave palieka
beveik visi. Nors nesinori. Tuoj
ir dar kas nors paliks mane lyg nieką,
tačiau visai kitur aš būsiu jau rytoj.