Kazino. Istorija apie Tūzą ir Karalių. Pabaiga.

-Duosi užsirūkyti?
-Tūzai? – Atpažįsti iš balso.
-Šiandien turi laiko. Pasėdėk čia.
Jis teisus. Kazino gimtadienis, dirba beveik visi krupjė. Niekas net nepastebės, kad tavęs nėra. Bent jau „tam laikui“.
Valanda „slenka“ nepastebimai. Klausai istorijų apie lošėjus, sukčiavimus, juokingas situacijas, „traukiate“ cigaretę po cigaretės.
Koridoriuje, už pravirų durų, pasigirsta žingsniai. Abu nutylate ir laukiate. Laimei, salė ne iš tų, kurios „trukte trauktų“ lankytojus. Žingsnių garsas nutolsta, kol visai nebesigirdi.
Iš kito salės galo prisijungia (prie mudviejų) Karalius. Atsineša brendžio, įbruka vėsias taures į rankas, įpila svaigiojo gėrimo. Brendžio kvapas ir maloni šiluma gomuryje, suteikia žvalumo, bet tu daug negeri.

Nuotaika puiki. Pamiršęs krizę, žengi į salę pilną lankytojų ir dairaisi įdomesnės kompanijos, nes esi ištroškęs naujų nuotykių ir juokingų įvykių. Esi pasirengęs „semti gyvenimą pilnomis sasujomis“. Bent jau šią naktį.
Po darbo, pakeliui namo, net pageltę lapai ir žvarbūs vėjai nebekelia rudeninės depresijos. Tai brendis apsuko tau galva, tai jis dėl to kaltas.

Viduriniame aukšte kažkas kitaip.
-Karaliau?
-Nutilk.
Lieki nustebęs jo žodių „šaltumo“, bet užsirūkai ir nebesigilini. Šiandien prie ruletės „netyčia“ stumteli kliento žetoną ant laimingo skaičiaus, ir netgi kamuoliuką jau beveik išmokai įridenti ne tik į „vazoną“, bet ir įmesti į laimingąjį „0-Spiel“. Nors turbūt tuo girtis nederėtų, o ypač stebėjimui.

Slenka savaitės ir tu jau sukčiauji „po polnoj programe“. Tau jau niekas nebesvarbu, nebelieka baimės ir kievienas pažeidimas teikia vis mažiau adrenalino. Jautiesi visagaliu ir nepagaunamu. Nei Tūzo, nei Karaliaus nebesutinki. Svarstai ar jie ką nors pastebi, bet turbūt net neišdrįstum užsiminti.

Kalėdinis kazino vakaras. Vaišės, muzika. Visa kazino administracija, stebėjimas, apsauginiai, pitbosai, krupjė, padavėjos ir dar „bala“ žino kas susirinkę nusigerti už visus metus.
Tolimiausias kampinis staliukas dešinėje. Prie jo sėdi šešių žmonių kompanija iš stebėjimo. Prisėdi ir tu prie jų - pabendrauti. Pasidomi apie Tūzą ir Karalių. Bet „stebėjimas“ į tave žiūri kaip į pamišėlį, padauginusį alkoholinių gėrimų. Tik jie šeši čia dirba ir taip nuo pat kazino atidarymo laikų. Nebuvo ir nėra jokių: Tūzo ir Karaliaus. Dar pabendrauji, pasalūniškai „užmeti mintį“ apie sukčiaujančius klientus, tikėdamasis išgirsti ir apie sukčiaujančius krupjė, bet nieko „nepešęs“ slenki prie kitos grupelės žmonių, kitos ir dar kitos, kol linksmybės baigiasi ir žmonės išsiskirsto.

Vėl viduriniame aukšte. Karalius:
-Turi cigarečių?
Stengiesi nieko neklausti. Atkiši pakelį (tai pasiūlymas). Jam uždegus žiebtuvėlį, šoniniu matymu tik spėji pastebėti, kad jis Tūzo priešingybė: apvalutis, didelėmis akimis, plikas (t. y., be plaukų), Budą primenantis dėdulė. Abu užsirūkote.
-Mačiau ką išdarinėji.
-Mm?
-Bet net laimintys žaidėjai tavęs nebedžiugina. Tau tai tiesiog nebeteikia azarto, a? – Sarkastiškai „košia pro dantis“ Karalius.
-Nesuprantu.
-Nusiramink, aš ne iš stebėjimo. – Karaliaus atvirumo valandėlė. Bet tu tai jau žinojai (Kad jis ne iš stebėjimo).
-Ką veikia Tūzas? – „Kreipi“ temą.
-Išsisukinėji...
-Nesuprantu apie ką tu?
Tyla.
-Aš tikrai nesuprantu apie ką tu? – Girdi savo nuaidintį balsą pustušte sale.
Karalius išėjo, o tu baigi rūkyti cigaretę ir eini toliau ieškoti azarto: „atsiduodamas“ kortoms ir ruletei.

Niekada nieko taip ir nebesužinai apie Tūzą ir Karalių. Viduriniame aukšte įrengiamas restoranas. Tiesa - visai nepopuliarus. Iš vadovybės gauni įspėjimą, nes dėl neapdairumo esi pastebimas sukčiaujant, kas sugriauna tavo susikurtą visagalio savivaizdį. Lieki su pažeminta krupjė kategorija, bet dar viena galimybe pasitaisyti, kurios taip ir neišnaudoji.