Šešios žvakės

Iki Kūčių likus dviems dienoms, gyvenimas nustojo tekėti tuose namuose. Beliko tuščias laikas. Gyvybės susitraukė į save ir metės į kampus. Visi jautė lyg trečią akį vaikščiojant po kambarius. Begyvis svetimas slankiojo virš minkštų kilimų, susmeigdamas kažką nematomą į laukiančiųjų širdis. Lyg kas namiškiams liežuvius nukirto. Tylu aplink, tiktai lauke galėjai pamatyti vėją šakose. Gyvybės mušėsi laukan pro kūnų sienas. Viena tyla dar jas gebėjo sulaikyti viduje.

  Praslinkus vienai dienai, visi namiškiai uždegė po žvakę. Lyg virtinė bedvasių užkopė mediniais laiptais. Pastūmė pirmas priekines duris. Pelėsio kvapas mušėsi per šnerves. Kambarį užliejo šešių žvakių šviesos. It negyvi, visi susėdo ant grindų ratu, pastatė priešais save ugnis ir susmeigė akis viršun. Toks pats begyvis svetimas prasklaidė dulkes viršum jų galvų. Kai bumbtelėjo durys, visi suprato žiūrint jam į juos.

  Kūčių naktį toji virtinė nulipo apačion. Rankose suspaudę laikė penkias per pusę nupjautas žvakes. Susėdo aplink stalą, pastatė beugnius vaško gabalus priešais save. Nudelbę po stalu žvilgsnius, namiškiai klusniai laukė.

- Ar dar ne metas? – sušnabždėjo brolis.
- Ne, ne metas dar.
- Bet šešios jau.
- Jie laiko ten nežino.
- Per Stiksą perplaukti užtrunka. Tas amžinai nerimstantis Charonas bando išvilioti viską, ką turi, kad perkeltų per upę.
- Užmušti jį! – kumščiu į stalą vožė tėvas.
- Ne mūsų valioje tatai, - ramiai toliau šnabždėjo motina. – Už perkėlimą turi atlyginti.
- Ar ne ten už lango? – bakstelėjo laukan pirštu brolis.
- Aš irgi jau mačiau, mačiau kažką, - net styptelėjo senelis nuo kėdės.
- Sėsk atgal už stalo, - nepakeldama akių jam liepė motina. Senelis klusniai atsisėdo, pritraukė kėdę ir nudelbė akis.
- Kiek keltininkų stovi aplink Stiksą?
- Žinau tiktai Charoną.
- Bet negi jis negali vieno jo įveikti?
- Tyliau, nes po žeme geriau girdėt, ką kalba nenumirę.

  Ilgokai niekas netarė nė žodžio. Tik po stalu sumastaguodavo kas kojomis. Praslinko kelios valandos, pakilo vėjas, pradėjo užpustyti langus. Vieniems per nugaras jau mušė šaltis, kiti sulinkęs ūbavo pelėdų balsais pakišę galvas po stalu. Tik motina viena susmeigusi akis pro langą neramiu žvilgsniu ieškojo kažko gyvo.
- Kodėl jis taip pasielgė? – paklausė brolis lyg tylos. Bet motinos jausmus tatai užgavo.
- Nedrįsk daugiau minėti to, ką jis padarė!
- Bet aš nesuprantu, kam reikia šitaip pasika...
- Tylėk, netark daugiau!
- Nerėkite, tyliau. Šnabždėkime, juk durys atviros, - visus nutildė tėvas, pridėdamas kaulėtą pirštą prie burnos.
- Kažkas, kažkas ten eina! – dūrė pirštu senelis į lauką. Matau, atrodo, jau matau! Visi pakilo nuo stalo ir pažvelgė pro langą. Varteliai trankėsi į šerkšnotą kuolą.
- Ten kiti. Ne mūsų ten, - sušnabždo močiutė.
- Ne mūsų ten, ne mūsų.

  Visi penki ramiai susėdo vėliai už to tuščio stalo. Galustalėj stovėjo šešta žvakė. Nei vienos jie nedegė, visos stovėjo nukirstos per pusę. Brolis pradėjo krapštinėti šeštos žvakės knatą.

- Neliesk jo žvakės, - sudraudė motina.
- Bet nežinau, ar jis ateis.
- Ateis, tik lauk.
- Bet jau aštuonios valandos.
- Ten laiko niekas neskaičiuoja.
- Tenai nėra ir Kūčių, - tyliai burbtelėjo brolis.
- Netempkit mažiaus už liežuvio, - senelis pasakė lyg tarp kitko. Močiutė bakstelėjo jam alkūne į paširdžius. Senelis susikūprino, pakišo galvą po stalu ir vėl pradėjo ūbaut kaip pelėda. Tėvas stebėjo visa tai, kas vyko aplink stalą, nieko nenorinčiu žvilgsniu.
- Ar girdit? – sukluso tėvas. – Ar girdit, kas kieme varteliais vėl subeldė? – visi pašoko iš savo vietų. Subildo aplink langus. Kažkoks džeržgiamas pasigirdo. Durys prisivėrė.
- Ten jis! – suriko brolis. - Ten jis.
- Ne jis, ne jis, - nebegyvom nuo laukimo akimis motina sužiuro dar kartelį lauko pusėn. – Pasižiūrėk koksai tiesus ateina, o mūsų kreivas, galva nuleista, nebesilaiko.

  Šeima susėdo aplink stalą. Visi į savo vietas. Senelis nebekišo galvos po staltiesės kraštu. Tėvas vietoj jo tatai padarė ir sukaukė vilko balsu. Paskui ir vėl tą pat padarė. Visi sėdėjo nejudėdami, kažkur mintis nuviję.

- Bet jeigu jo Charonas nepraleis?
- Praleis.
- Iš kur žinai? Juk jau dešimtą muša.
- Ne Cerberis jisai, jam reikia tik gerai ko duoti.
- O ko dažniausiai jisai prašo?
- Gyvybės. Tereikia jam gyvybės kito.
- Iš kur jis gaus gyvybę, kad nė pats savo nenuturė..
- Tylėk! Juk pasakiau daugiau netart nė žodžio apie tai, - motina ir vėl subarė brolį. Mažiukas palaukė, kol tėvas ištraukė galvą iš po stalo, ir pats pakišo savąją. Pradėjo šnypšt gyvatišku balsu. Vėl niekas nekreipė nė menkiausio dėmesio į tai. Tik tie, kurie dar nepabuvo po stalu, savos eilės nerimąstingai laukė.
- Palauk. Palauk. Berods kažką matau! – vėl šoko nuo kėdės paklaikęs tėvas. – Pažiūrėkit, pažiūrėkit, eina sniegu linkui čia! – visi sužiuro lango pusėn, bet niekas nepakilo, tik brolis traukė galvą iš po stalo.
- Praverk duris plačiau, užžiebk ryškesnę šviesą, - liepė motina. Tėvas šoko to daryti, bet kol duris pravėrė, tasai tiesiu kaklu praslinko pro jų namą. Tik pažvelgė į jį beakėmis duobėmis kaktoj ir kiaurai lindo per kaimynų sieną.

  Tėvas grįžo už stalo, paglostė nedegančią žvakę ir nuleido akis po stalu. Visi sėdėjo per atstumą viens nuo kito. Nesijautė jokios darnos, viskas išplėkę namuose. Kampai pilni kažkokio smardesio, kažko negyvo jautėsi visur. Pakišo moterys galvas po stalu, užsidengė staltiese ir pradėjo klykti, kiek galėdamos. Trys vyrai sėdėjo nejudėdami, nors klyksmas skrodė kiaurai sienas. Ausų neuždengė. Staiga sumušė dvyliktą. Viršuj kažkas pradėjo muistytis, dundesys užpildė namo mirusius kampus. Abidvi moterys ištraukė galvas viršum stalo. Pasiėmė visi po žvakę, tik motina pastvėrė dar ir šeštą. Visas jas uždegė. Atgijusi penkių numirėlių virtinė užbildo laiptais. Pirmas pradarė medines duris, visi susėdo ant grindų ratu po pakaruokliu. Jis sūpavosi it kažkas bandytų įlįsti į jo vidų. Liepsnelės stipriai blaškėsi, tiktai negeso. Kraupumas su žvarboku vėju skverbėsi per kūnus. Kitą sekundę viskas ėmė ir nurimo. Namiškiai pakėlė galvas į kabantį sūnaus lavoną. Jisai pramerkė akis, nebandė kojomis pasiekti žemės. Tiktai ramiai kabodamas prašneko:

- Visų pakaruoklių dūšios išleidžiamos tepasakyti jums du sakinius. Vieną jų jums ką tik pasakiau.

  Lavono akys užsimerkė, sutrūnijęs kūnas vėl pradėjo suptis, o kai užsitrenkė laukujės durys, šeima užpūtė šeštą žvakę. Visi pakilo nuo grindų, nulipo laiptais, susėdo aplink stalą, ir motina prašneko:

- Kiekvienais metais kartojasi tas pats, o jis vis nesupranta, kad svarbu ne mus įspėti, o būti su mumis.