Nojus Paryžiaus kavinėje. O gal Paryžiuje?

Jis buvo ne vienas. Šį kartą ne. Aplink, rodos, visa tai ko reikia. Ir daugybė kvapų. Tolėliau, po šviečiančia lempa moteris skaito. Ji, jos plaukai ir oda Nojui kvepia taip kaip bibliotekose. Užsimerkia ir mintimis jau klaidžioja tarp aukštų lentynų, brauko pirštais per knygų nugarėles ir pajunta susirūpinimą: kiek daug dar neperskaityta. Ar užteks šio gyvenimo visoms? Šalin nerimą, šalin visas gyvenimo prasmes, esmes ir šiandien beverčius samprotavimus. Pažvelgti ir šypsotis. Tai viskas ko reikia šiandien. Pamatyti. Pastebėti. Atrodo nesunku? Kaip kam.
Čia ir šeima, draugai ir nedraugai, pažįstami, susapnuotieji. Visokie. Spalvoti, užsisvajoję, paklydę, užklydę, ieškantys ir randantys, o gal atrandantys, besiklausantys, suprantantys ir nelabai, dainuojantys, virpantys, plagijuojantys, kažko trokštantys...

- Norėčiau nešioti telegramas žmonėms...
- Telegramas, Nojau?
- Taip. Kaip Sarojano komedijoje.
- Žmogiškojoje?
- Taip, tikrai taip. Tik viena problema: telegrafo kontoros jau nebėra. Ir žmonės vis rečiau    rašo laiškus, klijuoja pašto ženklus ir kaip man nepatinka kai jie šaltai, nė nepastebėdami praeina pro geltonąsias pašto dėžutes. O aš mėgstu nueiti į paštą ir pasėdėti.


Stebiu Nojų nuo aukštos baro kedės. O jis tuo tarpu stebi prie gretimo staliuko sėdinčius vyrukus. Jų judančius pirštus. Jie švelniai barbena į medinį stalo paviršių. Puikia, tiesiog puikiai jaučia ritmą. Matyt, bus muzikantai. Tie, kurie pažįsta Nojų, žino jog dabar jis bando pajusti muzikos kvapą. Įkvėpti. Tai nėra taip lengva. Šis kvapas išsvajotasis, bet deja, dar neatrastas ir nepažįstamas. Nieko, laiko dar turime – jauni dar.
Pasipuošusi žaviais pieno putos ūsais pagaunu Nojaus pergalingą žvilgsnį. Nejaugi pavyko?
Ji pakvipo. Staigiai, netikėtai, trumpam, bet pakvipo. Taip kaip moliūgų pyragas ar svylanti višta. Ar kaip pavasario vėjas - pūsteli ir atneša tau begalę kvapų. Tikrai nemaniau, kad pavyks. Pasirodo, visai nesunku. Ir stengtis, žinok, neverta. Ji pati, ji pati atkeliaus kai bus metas.
Neklausiau Nojaus kokius kvapus jis pajuto besiklausant šiandieninės muzikos. Nė nežinau apie kurią jis kalbėjo. Garsų aplink mus begalė. O Nojus girdi tris kart daugiau nei mes, paprasti žmonės. Gal tai kaimyninio muzikantų staliuko daina, gal už lango vėjas, gal iš kolonėlių palubėje sklindantys garsai. Sunkių žieminių batų trepsėjimas į šaltą grindinį, Paryžiaus gatvių šurmulys, mamos lopšinė... nežinau, nežinau ką jis girdėjo. Išėjo, kaip visada, nieko nesakęs.

Nojų vis susitinku. Man netgi atrodo, jog visi mes jį pažįstame. Jis čia, čia pat. Sėdi išplėtęs savo milžiniškas žydras akis. Nejau niekada nepastebėjote?
Kai einu Gedimino prospektu vis žiūriu tiesiai ir gaudau šviesius veidus. Jie man šviečia ryškiau už parduotuvių vitrinas, kuriose puikuojasi blizgantys batai, ratai... Stipriau netgi už reklamas ar Kalėdines girliandas. Ir tik tai, tik tie veidai, kurie kaskart vis kiti ir kuo tolyn tuo šviesesni (turbūt dėl artėjančio pavasario?)  kviečia mane pasivaikščioti. Jei ne jie, visas dienas prafilosofuočiau kartu su Nojumi. O jis mane aplanko. Užtenka tik pieštuko ir popieriaus lapo.