„Meiles uostas - Nida“ /romano istrauka/

Nustebusi žiūrėjau kaip vis atsargiau jie renka žodžius kalbėdami vienas su kitu, kaip vis skaisčiau spindi laimingos jų akys ir vis dažniau, lyg netyčia susitinka rankos...

Simona su Tomu tapo jaunaisiais ūkininkais. Jos mama buvo atsiėmusi savo tėvų dešimtį hektarų žemės. Ta žemė ilgokai stovėjo nedirbama. Sodyba buvo išlikusi ir atrodė dar visai neblogai. Netgi žemės ūkio technikos  ten buvo likę. Simonos ir Tomo sukaupti pinigai buvo investuoti į ūkį ir pastatų atnaujinimą. 
Dabar jau jie galvoja apie kaimo turizmo sodybos įkūrimą. Jie daug dirba, augina sūnelį Dovydą, mano krikšto sūnų ir kartais barasi. Jie barasi dėl nesuskaičiuojų kaimo ūkio darbų. Abu nori vadovauti. Pykstasi ir taikosi. O paskui naktimis karštai myli vienas kitą.
- Tai ar nesigaili, kad mane vedei? - klausia Simona.
- Išprotėjai ar ką? Kodėl dabar šito klausi? Tai gal tu gailiesi?
- Aš negalėjau be tavęs gyventi,... - tyliai sako Simona.
- Tai gal jau dabar galėtum, mes dažnai pasibarame ir gal aš tau nusibodau?
- Baik, nekarksėk! Aš su tavimi - iki mirties. O kaip tu, sykį jau buvai pabėgęs, prisimeni?
- Gal nebeprimink... Dabar man tu ir tiktai tu, nenoriu jokios kitos! – atsako Tomas ir užsiplieskia
aistra.
Pagriebęs Simoną į glėbį nuneša ją į lovą ir pasodina. Priklaupia šalia, atsega suknelės sagutes ir nusmaukia ją nuo pečių žemyn. Po suknele nieko nėra, išsprūsta mažytės, bet stangrios Simonos krūtys. Tomas suspaudžia jas delnais ir bučiuoja jų  uogeles. Paskui kaklu kyla į viršų, pagauna lūpas ir jau nepaleidžia. Verčia Simoną į lovą, bučiuodamas nutraukia suknelę ir išlaisvina ją nuo bet kokio trukdančio drabužio. Bučiniais slysta vėl žemyn, liečia liežuviu tą jautriausią vietelę...
Simona jau dejuoja iš aistros ir ima plėšti nuo Tomo drabužius, apnuogindama ir jį.
Ir staiga pravirksta lovelėje Dovydas. Simona pašoka nustumdama Tomą. Jis nukrinta ant grindų ir staigiai pasisukęs apkabina žmonos kojas:
-    Nepabėk, – šnibžda.
Simona išrėkia:
- Beproti tu, paleisk! Galėjau nugriūti.
- O mane tai pargriovei, - tyliai sako Tomas, - neik, matai Dovydas vėl miega.
Ir jie prieblandoje, visiškai nuogi, tyliai laksto po kambarį lyg žaisdami gaudynių. Dovydas šypsosi lovytėje, kai pagaliau Tomas pagauna Simoną ir vėl nešasi į lovą...
Linguoja šakomis už langų vėjyje seni medžiai, supa paukščius, o jie čiulba meilės dainas.
Apie tai aš sužinau iš Simonos elektroninių laiškų, pasikalbame mobiliu telefonu, kai pasiilgstame viena kitos balso. Mes ir toliau labai atviros viena kitai. Gražu...
Aplinkos grožis kur jie gyvena,  sutaurinęs  jausmus, išgrąžino ir juos pačius...