Pokalbis su protingiausiu pasauly

- Tu paslydai.
- Aš nepaslydau. Aš čiuožiu. Per visą savo gyvenimą.
- Tai kvaila.
- Ne, tai papraščiausia išeitis.
- Tu bėgi.
- Nuo ko?
- Nuo savęs.
- Nuo savęs nepabėgsi.
- Tai kodėl bandai?
- Nes...
- Paaiškinimo neturi?
- Nes myliu.
- Ją?
- Taip.
- Tai kodėl tyli?
- Nes bijau...
- Bijoti - natūralu. Tiesiog pasakyk.
- Aš sugriausiu gyvenimą kitai.
- Svarbiausia tu pats.
- Manai?
- Taip...
- Tu abejoji. Tu net nežinai, kas svarbiausia. Tu dvejoji. Nes dvejoju aš. Nes mes esam tas pats žmogus.
- Taip, tu teisus. Bet aš bent jau nepabėgu į kampą verkti, aš noriu veikti.
- Tu sudaužysi nekaltai merginai širdį.
- Ne, tu ją sudaužysi po daug metų.
- O kur buvai, kai aš priėmiau šitą sprendimą?
- Paskendęs. Alaus bokale. Pats mane ten bandei pražudyti.
- O tu gajus. Tu toks kaip aš. Nes tu esi aš. Tik gaila, kad aš mąstau racionaliai, o tu matai pasaulį per rožinius akinius.
- Tu tiesiog bandai rizikuoti.
- Va bank? Nuostabu, viskas arba nieko. Žinai, geriau žvirblis saujoj.
- Tau žvirblio niekada neužteks.
- Man užteks svajonės apie ją.
- Svajonė... Tik dėl to ir gyveni?
- Taip. Tik dėl to. Tiksliau - dėl jos. Nors niekada ji manęs nepažins ir nepripažins.
- Tu pats tai jai įteigei. „Draugė“ - sakei.
- Kodėl nesustabdei?..
- Tu visada buvai toks pats - pirma pasakyt, o tada pasitart su manim. Dėl to taip ir atsitiko.
- Taip. Dėl to, kad tu man - nereikalingas. Išnyk iš mano gyvenimo.
- Gerai, išnykstu. Sudie. Prisiminsi mane po daug metų ir pasakysi - „Kaip gera buvo turėt save“...