Trupa žiedapiais klykiančiais,
Kaltos rožės iš rankų sukruvintų.
Ne! Neguoski manęs, nebeskauda dabar.
Tegul stingsta subjuręs iš nuostabos kraujas.
Supurvintas dar.
Spjauk spygliais man į veidą.
Juk per tirštos tos akys, kad verkti,
Mazgas risis gerklėj tarsi lūšnoj tamsioj.
Toks kartus, kaip nuodai suleisti tavo lūpų.
Vienumos apačioj.
Per giliai nuskandintas,
Prie negyvo akmens, šią minutę trinu,
Rankom žodžiai sutraiškyti blaškos po vidų,
Atsigulę negali užmigt. Kiek dar muistysis jie?
Vėl tavęs neišvydę.
Aš surysiu per daug...
Man aštriausių spyglių, kad išsunkti,
Savo būsenas skuduru smirdinčiu virtusias,
Ir padengęs prieš spindulius saulės blaivysiu.
Mūsų tiesą... apgirtusią.
Dar priliesk ir nueik...
Pėdų spaudus kantrybėj palikusi,
Ir rudens numarintas gėles mano saujoj,
Tyliai skaudančius posmus many deklamuojančias.
Sudraskytam pasauliui.