Žvaigždės tamsoje IV dalis

Raštinėje Mindaugas paėmė jam nuovados vadovo adresuotus vykdymui šūsnį dokumentų ir, už juos pasirašęs gaunamų raštų registracijos žurnale, nuėjo į savo kabinetą. Kiekvieną dokumentą įdėmiai perskaitė. Buvo keletas pranešimų iš Pravieniškių antrosios pataisų kolonijos apie anksčiau laiko paleidžiamus į laisvę asmenis. Šiuos reikėjo išsikviesti ir įrašyti į policijos profilaktinę įskaitą. Apie tokius Mindaugo seife gulėjo daugybę bylų.
Kitas dokumentas labiau sudomino Mindaugą. Anonimas su daugybe gramatinių klaidų rašė, kad prie Tuskulėnų vidurinės mokyklos metaliniame garaže prekiaujama „pilstuku“. Falsifikuotu alkoholiu...  Nuo Aurimo žūties praėjo daugiau kaip metai. Per tą laiką Mindaugas aptiko ne vieną prekybos falsifikuotu alkoholiu vietą. Paimtų skysčių ekspertizės rodydavo, kad tai būdavo nedenatūruoto etilo alkoholio skiediniai su vandeniu, liaudyje vadinami „pilstuku“.
Teritoriją prie nurodytos mokyklos kadaise aptarnavo Aleksejus Kalajevas, bet jis jau kelis mėnesius nebedirba nuovadoje, tarnybą tęsia vyriausiojo policijos komisariato nužudymų tyrimų skyriuje. Komisaras inspektorius visas medžiagas, susijusias su šia teritorija, pavesdavo nagrinėti Mindaugui. Daugiausiai tai būdavo nuskriaustų moterų skundai apie girtų sutuoktinių keliamus konfliktus šeimoje. Įvykių suvestinėse neretai pasitaikydavo pranešimų apie plėšimus, kurių aukos dažniausiai būdavo girti asmenys. Jie nieko konkretaus negalėdavo paaiškinti apie užpuolikus. Kažkas iš nugaros pargriovė ant žemės, sumušė, iškraustė kišenes... Kodėl suaugę žmonės negali suprasti, kad būdami girti viešoje vietoje jie ne tik juodina sostinės veidą, bet ir yra potencialiausios nusikaltimų aukos. Negi „pilstukas“ tiek aptemdo jų protus, kad jie negali suprasti savo veiksmų?
Mindaugas išėjo iš nuovados. Reikėjo išsikviesti iš kolonijos paleistus „zekus“, su jais susipažinti,  profilaktiškai pakalbėti. Tokių asmenų bylose būtinai turi būti pažymos apie prevencinio pobūdžio pokalbius, nustatytus apribojimus. Tokiu ir tokiu laiku neišeiti iš namų, nelankyti tokių vietų ir panašiai. Mindaugas nuėjo link Žirmūnų gatvės pradžios į jam reikalingą namą. Jis skubėjo, nes vakare žadėjo žmonai kartu nueiti į kiną. Darbo diena jau buvo pasibaigusi prieš pusvalandį.
Aukštas, apsirengęs džinsiniu švarkeliu vaikinas stipriai petimi stuktelėjo Mindaugą. Žengtelėjęs į šoną, Mindaugas pasižiūrėjo į praeinantį vaikiną.
- Pilieti! – šūktelėjo Mindaugas nepažįstamam vaikinui pavymui. Šis sustojo, apsisuko.
Staigus smūgis kumščiu į veidą Mindaugą pargriovė ant žemės. Vaikinas spruko kiek kojos neša  pro gyvenamųjų namų kiemus. Mindaugas atsistojo ir pasileido paskui savo užpuoliką, net nepakėlęs nuo žemės nukritusios uniforminės kepurės. Bėgdamas per raciją pranešė nuovados budėtojui apie policijos pareigūno užpuolimą, nurodė savo koordinates. Vaikinas įbėgo į penkiaaukščio gyvenamojo namo laiptinę. Po mažos distancijos greito bėgimo netreniruotam žmogui sunku bėgti laiptais į viršų. Vaikinas sustojo atsikvėpti. Mindaugas nedelsė. Iš paskutiniųjų jėgų peršokdamas laiptelių pakopas pasivijo vaikiną ir stvėrė rankomis už džinsinio švarkelio. Abu pargriuvo laiptų aikštelėje. Prasidėjo grumtynės. Vaikinas keletą kartų spyrė Mindaugui į krūtinę, bandė išlaisvinti užlaužtą už nugaros ranką. Mindaugas stengėsi jį išlaikyti. Dabar jis gailėjosi, kad ne taip dažnai nueina į sporto salę. Mindaugo jėgos seko, jis vos išlaikė vaikiną.
Laiptais bėgo du nuovados budėtojų dalies pareigūnai. Skrosdamos oro erdvę guminės
lazdos susmūgiavo per džinsinį švarką, ant už nugaros užlaužtų rankų riešų spragtelėjo antrankiai.

***

Vaikiną džinsiniu švarku nuovados budėtojas įvedė į laikino sulaikymo kamerą ir uždarė metalines duris. Pareigūnai, dalyvavę sulaikyme, surašė tarnybinius pranešimus apie įvykusį incidentą.
Mindaugas surinko nuo stalo šūsnis gyventojų pareiškimų ir juos padėjo į seifą. Į kabinetą įėjo nuovados budėtojas.
- Mindaugai, neskubėk namo, - tarė budėtojas. – Skambino iš komisariato. Tau reikia ten nuvažiuoti. Kvotėjas apklaus tave liudytoju, pripažins nukentėjusiuoju, išduos siuntimą į teismo medicininę ekspertizę... Na, pats žinai tvarką.
Taip, Mindaugas žinojo baudžiamosios bylos iškėlimo tvarką. Jis paskambino namo.
- Vilma, negalėsiu šiandien eiti į kiną, atleisk, - stengdamas nejaudinti žmonos pasakė jis. – Kažkoks vyras vožė man kumščiu į veidą, iškelta baudžiamoji byla. Nieko baisaus, važiuoju į komisariatą, po valandos kitos grįšiu namo.
Ne, per valandą tardyminiai veiksmai neatliekami. Padėjęs telefono ragelį, Mindaugas išėjo į lauką. Ten į tarnybinį automobilį operatyviniai kriminalinės policijos darbuotojai sodino vaikiną džinsiniu švarku. Staiga prie automobilio priėjo mergina. Pamačiusi Mindaugą, ji verkiančiu balsu ėmė maldauti:
- Paleisk mano brolį, prašau... Jis nenorėjo jūsų mušti...
Mindaugas nužvelgė ją. Kažkur ją mačiau?..  Ar tik ji ne ta pati, kurią kartu su Aurimu  sulaikė prekybos centre už smulkią vagystę... Ir kodėl turėčiau paleisti jos brolį?  Ne! 

***

- Na, ir kodėl aš ištekėjau už mento! – beviltišku balsu skundėsi savo mamai Vilma. - Kai
tik susiruošiam kur nors išeiti, tai jam atsiranda kažkokių reikalų. Kaip specialiai! Dabar jam kažkas snukį išmalė... Tik, matyt, mažai gavo – į komisariatą išvažiavo...
- Ko dabar stūgauji? Juk neužmušė, - ramino Vilmą mama. – Be to, vis tiek aš jau čia – gali ir viena nueiti į kiną, o aš pabūsiu su vaikais, kol jie užmigs.
Vilma pasižiūrėjo į veidrodį. Iš ten žvelgė jauna ilgaplaukė moteris, pasiilgusi švelnių vyriškų glamonių.
- Gerai, mama, - papurtė plaukus Vilma. – Vaikai pavalgę, bet jei ko norės, šaldytuve surasi...
Paėmusi rankinę ji išėjo į lauką. Iki kino seanso pradžios buvo likę mažiau nei valanda. Ne, taksi paslaugomis ji negalėjo važiuoti. Per brangu... Mindaugo atlyginimo vos užtekdavo sumokėti už buto komunalines paslaugas. Vaikai išaugdavo iš savo drabužių vos ne per kelis mėnesius ir jiems kaskart reikėdavo pirkti naują apdarą. Gerai, kad ji dar kažkiek galėjo prisidėti prie šeimos biudžeto. Ir kodėl Mindaugas nuo ryto iki vakaro užsiėmęs savo darbais, kai uždirba tik tuos nelemtus kelis litus!.. Geriau vakarais, laisvu nuo tarnybos metu, padirbtų statybose pagalbiniu darbininku, išmoktų amato, būtų dar kažkiek pinigų. Tai ne, nenori, „mentūra“ jam svarbiau...
Sucypę automobilio stabdžiai grąžino Vilmą į realųjį pasaulį.
- Labas vakaras, mergaite, - mandagiai pasisveikino dailių veido bruožų vaikinas,
sėdintis už „metalic“ spalvos „Citroeno“. - Leiskite jus pavežti, matau, kad skubate...
- Man tik iki kino teatro... – neryžtingai tarė Vilma. Nepažįstamasis atidarė automobilio duris ir ji atsisėdo ant odinės sėdynės greta vairuoto.
- Valera, - pasivadino vaikinas ir staiga nustebino Vilmą: - O jūs esate Vilma, dirbate
Žirmūnų prekybos centre. Keletą kartų mokėjau jūsų kasoje . Jūs buvote labai susikaupusi ir į mane net nepažiūrėjote, o aš negalėjau atitraukti žvilgsnio nuo jūsų nuostabių akių...
Valera nuspaudė akseleratorių. Automobilis švelniai, lyg stumtelėtas nematomo stipruolio,
pajudėjo iš vietos. Oro kondicionieriaus vėjelis gaiviai  papūtė Vilmai per skruostus. Grotuvas pradėjo virpinti įspūdingojo rečitalio garsus. Vilma pajuto, kaip nugara bėga prakaito lašelis.

***

Mindaugas namo grįžo vėlai po vidurnakčio. Vilma jau miegojo, nusisukusi į sieną, antklodės kraštą pakišusi po vienu savo šonu. Nekreipdamas į tai dėmesio, Mindaugas atsigulė greta ir užsiklojo kita antklode. Truputį maudė sumuštą žandikaulį. „Tikiuosi, nelūžo... “ – ramindamas save Mindaugas grimzdo į sapnų karalystę, kartu su praėjusios dienos rūpesčiais. Kaip gelžbetoninė plyta krito į ežerą ir lėtai, lyg sulėtintame kine, smigo į dugną. Įsirėžė į šlapio grunto masę ir užmigo.
Vilma negalėjo užmigti. Valera galantiškai siūlėsi kartu eiti į kiną.
- Ne, nesupyk. Manęs čia vyras laukia, - sumelavo Vilma ir kažkodėl pridūrė. – Jis policininkas...
Valeros veide nesuvirpėjo nė vienas raumuo, į šią žinią jis nesureagavo. Tik akys baimingai sublizgėjo. Vilma nenorėjo likti skolinga, priklausoma nuo jai svetimo žmogaus.
- Jūsų vyro vietoje aš neleisčiau tokiai gražiai moteriai nepakeliamai sunkiai dirbti parduotuvėje, - užjaučiamai šyptelėjo Valera.
- Jūs ne mano vyro vietoje, - atsakė Vilma. – Ačiū, kad pavežėte.
Ji didvyriškai atlaikė ištekėjusios moters distanciją. O gal nereikėjo?.. Gražus, jaunas,  turtingas vyras. Nereikėtų kasdien skaičiuoti pinigų, kiek liko iki kito atlyginimo. Meilė iš išskaičiavimo? Juk taip būna, tik apie tai garsiai nekalbama. Nuo šios minties kūną supurtė drebulys. Koks absurdas! Vilma gailiai sudejevo ir pasisuko į greta miegantį Mindaugą. Šis sumosikavo rankomis, kažką burbtelėjo ir nurimo. Net sapnuose kovoja su viso pasaulio tamsos  negerovėmis. O ji net nepaklausė apie jo savijautą – juk Mindaugas minėjo smurtą…