2003-09-20

…Ypatingas žvilgsnis, ypatingoje aplinkoje… Pagauti šypseną, kai tau labiausiai jos reikia, jausti šilumą šalia, kai tavo pasaulis sulipdytas iš verkiančių lietaus ašarų… karštas šokoladas, ir pasakytas „aaaa”… saldu, kaip prisivalgius balto korėto šokolado… Nemeluoti niekam, netgi sau, nebandyti apgauti savęs, nes viskas ir taip paprasta, gražiai ir paprastai paprasta…Tolimas skambutis, bet šiltas balsas... Suvirpėti, pajutus, kad jis gali ateiti bet kurią minutę…
…Tave parbloškiančios bangos, ištirpusios smiltys tavo delne, supratimas kad kažkas jau tikrai baigės ir niekad nesugrįš… Šokis per bangas, šokis bangose, buvimas su juo matant jūroje vienintelį švyturį, jaučiant jo alsavimą, jo stiprų glėbį, kuriame tu tądien ištirpai…
Kaitinanti saulė, dar labiau kaitinančios mintys, mintys apie jį, mintys su juo… Klegantys paukščiai, blaškymasis tarp vakar ir šiandien… Blaškymasis tarp norimo ir esamo… Realybė ir svajonės, ar jos galėtų sueiti į vienį? Paukščio skrydis, kuriame tu buvai su juo, bet kažkas nukirpo sparnus, nukirpo svajones, realybė atėjo nejučia, realybę tu priėmei ir atvėrei jai duris, tu jai atidavei savo namų raktus, nors ji to neprašė... Tave aplankė vėjas, kuris tądien tau atrodė nieko gera nežadantis…
…Švyturys bangose užgeso, medinis tiltas buvo nebylus, tačiau tavo šąlantis kūnas kažką tau sakė, bet pagalvojusi, kad gali peršalti užsikimšai ausis…
Nerūpestinga šypsena ir per greit judančios akys, kuprinė ir languotas odinis vasaros apavas... Kreivos plytelės už kurių tu gali užkliūti kada nori, nes žinai kad jo rankos sulaikys tave…
Tamsiai mėlyni marškinukai ir iš toli vėjavaikiškai šokinėjantis ir mojuojantis jis… Žvilgsnis, kuriame begėdiškai slepiasi aistra…
Žvilgsnis, kurio tu nebenori matyti... Žvilgsnis, kuriame daugiau niekad nepaskęsi, žvilgsnis, kurio tu nebesupranti, o gal niekad nenorėjai suprasti… Akys kurių išties tu niekad nemylėjai, nes nežinojai kas tai yra… Rankos, kurios tau jau tapo svetimos, šypsena, kuriai tu neatsakai savąja…
Nerūpestingas juokas, dar nerūpestingesnis tavo gyvenimas…
Šokantys fontanai ir vėl į nežinią einanti tu... Bet tu išdidi ir neparodysi pasauliui, kad po velnių gal kažkas ne taip? Tu nepasakysi to net sau, nes pati tuo nesi įsitikinusi…
Žvakių šviesoje sėdinti būtybė, kažką jaučia, bet dar nežino ką… Skardis nuo kurio tu norėtum nušokti, nes nežinai ką jam atsakyti, nesupranti jo žodžių, o galbūt nesupranti savęs… Jauti kažką kita, bet nesupranti, nemoki pasakyti kas tai, nes tai labai paslaptinga…
Žiūrėti į jį ir matyti bėgantį kelią, matyti bėgantį gyvenimą, matyti besileidžiančią, o gal ką tik patekančią saulę, šėlti kartu su dangumi, nes dabar jis priklauso tau, jis priklauso jums abiem…
Dilgėlės, papuvęs rąstas, daug rudeninių muselių… kedenti jo plaukus, kai jis kalba telefonu, būti savyje, nors jis yra šalia, būti su juo kai numiršta gamta,būti su juo kai kelią rodo tik pakelės žiburėliai…
Sėdėti ant suoliuko,laikant savo ranką jo kelnių kišenėje, matyti visus, o tuo pačiu tik jį… nematant jį jausti, tyloje girdėti, niekam nežinant mylėti, dar tyliau už tylą, kad neišsigąstum, kad neišgąsdintum savęs, kad neišgąsdintum kitų…