Kreivi atspindžiai

"oh, you're pretty fucked up" - sako man draugas.
Ar aš kaltas, kad viskas susiklostė būtent taip.
Ar aš kaltas, kad norėčiau žengti žingsnį už horizonto,
Ar aš kaltas, kad kasdienybėje ieškau beprotybės
ir kartais ją randu?
Nesijaučiu šio pasaulio gyventoju. Kad ir kur beeičiau, mane persekioja vizijos ir kitos erdvės paveikslai. Matau piktus žmonių žvilgsnius, bandančius pragręžti mano sielą. Tą pačią sielą, kurią aš seniausiai pametęs, o dar seniau užstatęs lombarde. Ir jie gali gręžti negręžę - man jokio skirtumo, juolab, kad jie patys neturi nė veidų - ką jau kalbėti apie sielą.
Idiotai laksto armijoje. Šaudo iš mokomųjų ir kovinių šovinių. Rūko ir keikiasi. Pasakoja kaip armijoje chrienova.
O aš jų pasiilgstu. Kartais irgi norėčiau būti idiotu.
Bet tai nieko nepakeistų.
Vistiek kiekvieną vakarą stebiu, kaip saulė pasislepia, ir mieste tingiai užsižiebia šviesos. Ir bandau įsivaizduoti, kaip jis atrodytų, jei staiga visiems dingtų elektra. Bandau įsivaizduoti, kaip miestas atrodytų visas apaugęs vijokliais ir piktžolėmis, o namų durys būtų užremtos gelžbetonio blokais ir matytųsi laiptų, vedusių į antro aukšto balkoną, liekanos. Bandau įsivaizduoti mirusį miestą, kuriame amžiams užgesę žibintai, ir tuščios namų akys stebi mane, kvailai laimingą, išsišiepusį...
Realybė trenkia man antausį.
Puspročio šypsena nuslenka nuo veido.
Šaltai žvilga lango stiklas.
Septyni aukštai nuo žemės - mažoka. Mažai kritimo, mažai jo suteikiamos laisvės.
Ir mirtis vėl man šypsosi. Nes aš eilinį kartą, pažvelgęs jai į akis, prišikau į kelnes.
Tegul juokiasi.
Žmonės sako, kad meilė yra pikčiausias mirties priešas. Kurgi ne. Dažnai meilė būna tvirčiausia jos sąjungininkė.
Bendros pajėgos puola sunkiaja artilerija bombarduoja dujokaukės nepadeda žmonės mėlynuoja dūsta langai dūžta brach trach tararach.
Mes į jūsų namus atnešime taiką. Ir šiek tiek kraujo bei smurto.
Pasijunkite mūsų “kabelinę” sau į smegenis ir šiek tiek jas praplaukite.
Jums padės Britney Spears ir Šiaip gaidžiai inc.
Tris kart valio POP kultūrai, mass media`i ir sloguojančiam sifilitikui.
Karalius mirė tegyvuoja karalius.
This is the end, beautiful friend.
Buuumči!
Į sveikatą, broliai artojai, kurie vakar mane suspardė prie stulpo, stebint miniai.
Gulėti vasaros gatvėje ir stebėti, kaip ant tavo veido leidžiasi pelenų baltumo snaigės. Tavo rankos jau spėjo apaugti samanom, o aš tebežiūriu tuščiu žvilgsniu, bijodamas ir vėl ištarti žodžius “......”. Bijau sugriauti  tykią iliuziją, bijau, kad subyrėsi lyg smėlio pilis, ir aš vėl visą amžinybę klaidžiosiu tamsoj, ieškodamas tavęs.
Tu tyli ir šypsaisi. Tau visai patinka tas faktas, kad dėl tavęs aš paaukojau sveiką protą ir priėmiau į širdį beprotybę. Tau patinka, kad esu tavo vergas, ir, visgi, manęs neprisileidi. Aš šliaužioju dešimties metrų spinduliu apie Tave, liežuviu surinkinėdamas dulkes nuo senoviško parketo.
Pramoga. Paprašytum, aš, tik tam, kad tau nebūtų nuobodu, persipjaučiau venas. Ir netgi mirčiau visai laimingas, pamatęs Tavo veide šypseną. Nes “Aš” nebėra, tėra tik “Tu”, “tu” ir “tU”. Tiesiog antroji šizofreniko asmenybė, kuri norėtų, velniškai norėtų prisiglausti prie taVęs ir neatsiplėšti. Tapti tAvo dalimi, išnykti. Sunaikinti patologiją. Išeiti iš neurologinio skyriaus ir džiaugtis kasdieniniu gyvenimu.
ACCESS DENIED...