Kazino. Istorija apie Tūzą ir Karalių.

Prieblanda. Žvangantys žetonai, ruletėje besisukantis kamuoliukas, šnarančio kortos, gyvai grojama saksofono muzika. O ore tvyrantis cigarų ir brendžio kvapas - malonesnis už bet kokius afrodiziakus. Keletas kostiumais apsirengusių vidutinio amžiaus ponų atsipalaiduoja po ilgos darbo savitės. Tylus ir ramus pokalbis apie įvykius Lietuvoje, grynieji keičiami į žetonus: čekšt, čekšt, čekšt... „Sukarpomi“, paduodam, statymai, statymai uždaryti ir lošimas tęsiasi.

Krupjė keitimas, parodai „švarias rankas“ ir malonus vakaras tęsiasi be tavęs. Krupjė kambarėlyje tyla ir tai tave erzina. Pabėgi parūkyti ant laiptų ir beieškodamas atokesnės vietelės nuslenki į vidurinįjį aukštą. Kažkada vidurinysis aukštas buvo populiarus klubas, dabar ne daugiau nei praeities vaiduoklių namai. Net valytojos ten nebeužeina.

Tarp voratinkliais nuklotų apverstų staliukų ir tuščio baro susirandi pakrypusią kėdę, kuri puikiai tinka pailsinti nuo stovėjimo sustingusioms kojoms. Puiki vieta pasislėpti. Kodėl anksčiau to nesugalvojai? Ne, ne todėl, kad tau nepatiktų kolegos, o todėl, kad dėl krizės, pasikeitusių įstatymų ir padidintų rinkliavų iš lošimo namų, kolegų beveik nebeliko. Vienatvė rodosi daug pilnesnė nei būvimas pustuščiame poilsio kambaryje, kur seniau vos tilpdami susėsdavote vieni kitiems ant kelių, bendraudavote, valgydavote, dalindavotės įspūdžiais, žaisdavote, išdykaudavote, laidydavote „pošlus“ juokelius. Dabar, bet kam įėjus, keli sėdintieji su viltimi pakelia akis. Tada, vėl nuleidžia žvilgsnius: kas toliau skaito knygą, kas mėgina įsiminti telefono numerį iš SMS pažinčių per televizorių, kas analizuoja Playbojų, užkariauja internetinius kaimus arba tiesiog medituoja kokį tašką ant sienos ar snaudžia išsidrėbęs ant sofos.

Pusvalandis praeina ir vėl įžengi į salę. Vėl garsai, kvapai ir lankytojai apsuka galvą, akimirkai netgi jauti kaip tavo lūpos išsiriečia į nuoširdžią šypseną. O pasibaigus savo laikui vėl sliūkini į vidurinįjį aukštą.
Keldamas žiebtuvėlį link cigaretės, pusiaukelėje sustoji, nes pasirodo, kad tolimame kampe kažkas lyg ir sėdi, bet nesi tikras.
-Kas ten?
-Tūzas.
-Mm?
-Tūzas.
-Tu kas? Iš stebėjimo gal? – Nes daugiau tokiu metu kazino patalpose nieko ir negalėtų būti.
-Aha.
Kitoje salės pusėje sužybsi dar kažkieno akys.
-O aš Karalius.
-Irgi iš stebėjimo, kaip suprantu?
Tyla.
-Tau laikas.
Atsistoji ir išeini į savo įprastinį pasirodymą salėje taip ir negavęs kasvalandinės nikotino ir dervų dozės.

Lošėjams tu tik fokusininkas, sukčius - atiminėjantis jų žetonus. Ir vis vien jie sugįžta, patiki žetonus, meldžia laimėjimo ir žada arbatpinigius už sėkmę. Mokėtum bent vieną nelemtą triuka ir daugiau niekam neleistum pralošti. Bet nemoki.
Akimirkai pamiršti savo svajonę išdalinti bent vieną Rojalį, kokiam maloniam ponui. Tada prisimeni Tūzą ir Karalių. Atmintyje, mėgini įžiūrėti jų veidus prieblandoje, bet kaitrinių lempų apšvietimo, sklindančio iš kolidoriau neužtenką, kad kažką įžiūrėtum. Planuoji nusinešti ten žvakę, bet vėliau viską užmiršti ir „atsiduodi“ lošimui.

Naktis baigiasi, antra naktis, trečia... Stebėjimas turbūt kaip visada – miega, o pabudę tesugeba suskaičiuoti, kad kamuoliukas neapsisuko pakankamo skaičiaus ratų tarp statymų uždarymo ir įkritimo į skaičių. Taip stebėjimas demonstruoja, kad sugeba ne tik miegoti darbo metu, bet ir dirbti miegojimo metu.

Laisvadienis, o lauki tik darbo. Kasdienybė tau ima atrodyti niūri. Lošimai tau suteikia ne ką mažiau azarto nei lošėjams – juk už žaidėjų sėkmę gauni arbatpinigius.

Prasidėjus magiškiems linksmybių vakarams, neužmiršti aplankyti ir viduriniojo aukšto. Sukrypusios kėdutės neberandi, bet toliau ir neieškai, o pavalęs delnu grindis prisėdi ant grindų netoli durų, atremdamas nugarą į sieną. Salės gilumoje lyg ir pasirodo, o gal ir ištiesų sujuda kažkoks šešėlis.
-Tuzas, Karalius?
-Mes, mes... – Girdi pašaipų balsą.
Stojiesi, nes šį kartą jau pasiryžai pamatyti savo pašnekovų veidus, bet kažkas tave stumteli, pasodindamas į vietą ir klesteli šalia tavęs.
-Galima cigaretę? – Kažkas klausia.
-Tūzas?
Atkiši pakelį, pavaišini ir žiūrėdamas į tamsoje nematomą pašnekovą lauki, kol jis uždegs žiebtuvėlį.
-Tas pats.
Žybt, žybt... Ir akimirkai liepsnelė nušviečia iki tol nematytą pašnekovą. Ugnelė užgęsta, o fotografinė krupjė atmintis galvoje jau turi nepažystamojo paveikslą: mažytės akys, nosis su kuprele, pailgas veidas, žema kakta, pusilgiai rudi plaukai, krentantys į akis ir lieknas kūno sudėjimas. Mintyse net šmėsteli mintis: lyg laukinis žvėris, bet protas ties ta mintimi nesustoja ir nukrįpsta kažkur kitur, į apmąstymus.
-Tu juk nori, kad jie laimėtų?
Žiūri nustebęs į tą pusę, kur sėdi tavo mintis ką tik perskaitęs pašnekovas ir akimirkai negali suprasti kas įvyko. Gal padarei klaidą, gal tave pastebėjo?
-Kas?
-Klientai. Juk tu nori, kad jie su tavim žaistų, kad būtų laimingi, kad prisimintų tavo vardą taip, kaip tu, žinai visų jų vardus?
Tyli, nes tau gėda, nes jauti, kad to norėti yra neprofesionalu.
-Žinai, žaidžiant „Black Jacką“ galima kortas užkišti į bato viršų, o kai reikia – ištraukti.
Tu apsimeti abejingu, bet klausai. Kodėl anksčiau to nesugalvojai? Svarstai ar tai išbandymas, ar taip tikrinamas tavo sąžiningumas? Juk jis iš stebėjimo ir jei jau anksčiau tave pastebėjo, lauks dar vienos klaidos.

Prie „Black Jacko“ stalo, tu pasimeti. Nori padėti klientui išlošti, nori sukčiauti jo labui, bet tavo rankos ima drebėti, nes tiek metų gyvendamas pagal krupjė pasaulio taisykles, nebemoki jų pažeisti. Negrabiai užkiši vieną tūzą į kaladės viršų. Telefono skambučio iš stebėjimo nesigirdi, lengvai įkaušę ir laimingi klientai nieko nepastebi, ir tu imi tikėti savimi. Dešimt taškų, klientas dvigubina, dabar eilė traukti tūzą: dvidešimt vienas. Vaikinas pašoka, suploja rankomis, o sau ant penketo tu dedi karalių, septynetą ir valio. Tau tai nauja, darai tai pirmą kartą ir adrenalinas plūsteli į kraują.

Po dalinimo, sėdi viduriniąjame aukšte ir net nebenori traukti cigaretės, nenori drumsti tylios ir tamsios salės ramybės.