Sulaikykite kitus.
Niekšus, nebebaudžiamus dievus.
Gal nereikia man tos pagarbos.
Vejais paleistos vergovės.
Suėdė jis mane. Sukliko žarnose viltis.
O tada nupirko man gėlių.
Sakė jos nevys.
Ot jaunutė, ot aš dar kvaila.
Patikėjau TĖVU.
Nusekiau it šuo, greta.
Ot jaunutė, ot aš dar kvaila.
Tik po laiko susiprato mano pėdos.
Kad jis niekad nenuves.
Tik ratais jis tampysis.
Trukčios vadeles.
It šuo aš cypiau.. vizginau akis.
Vis meldžiausi, kad širdis nusivarys.
O ta beprotė laukė. Mėgdžiojo save.
Ir vis ji man kuždėjo: „tuoj nuves“.
Ir taip jis iki šiandien.
Ir taip jis dar rytoj.
Ves, tampysis jis mane už vadžių.
O aš seksiu ir kartosiu „tuoj“.