pamestas laiškas „Išnykti“

Kai jausdavausi blogai, dažnai pagalvodavau apie tai kaip tėvai, draugai, giminaičiai reaguotų į mano atsisveikinimo laišką. Apie savižudybę -galvojau ne kartą, bet aš tai vadinau tiesiog išnykimu iš dangaus žvaigždyno.
Norėčiau padėkoti, nes gal ne visi yra išgirdę iš mano lūpų ištartą ačiū, kad ir nenuoširdų, bet žodį į kurį telpa daugybė jausmų. Ačiū, kad gimiau, pamačiau, kad ir ne viską, bet nors dalelę šio pasaulio, jo pakištų man išmėginimų, gražių akimirkų. Gyvenau patį geriausią gyvenimą kokį tik pasvajotų nugyventi milijonieriai. Brangieji draugai, ačiū už tai, kad mane pralinksmindavot, mylit, nes aš tikrai jaučiau iš jūsų sklindančią dievišką prisirišimą prie manęs. Jūs į mano pasaulį įliejot tiek daug spalvų, ir visos jos tokios nuostabios, ryškios, nepaprastos, kartu patyrėme tiek daug gero, nors buvo ir kartais pykčių su manimi, bet męs ištvėrėme, pergyvenome tai. Mielieji, ačiū; aš susitaikiau, kad man laikas sugrįžti į tamsiąją begalybę ir ten likti amžinai, pasislėpti, o po to susitaikyti su tai, kad padariau tiek daug blogo jums, sau, kitiem. Jaučiu savyje tuštybę - beribę. Noriu palikti tą nepaprastą dangiškąjį dievo sukurtą žvaigždyną ir išnykti tyliai, nepastebimai, kaip išnyksta ta maža švieselė tunelio gale.