Minutė su spauda...

Aštrūs dirbtinės šviesos spinduliai krito pro mažą neaiškios formos langelį akių lygyje. Antanas neskubėdamas atsisėdo ir atidžiai apsidairė. Nepamatęs to, ką norėjo pamatyti, tyliai nusikeikė. Norėjo dar ir riebiai nusispjauti pro langelį akių lygyje, bet susitvardė. O gal tiesiog patingėjo vėl stotis. Vis taip pat neskubėdamas, su sugrįžusia veidan olimpine ramybe, Antanas išsitraukė iš vidinės švarko kišenės laikraštį, atrėmė alkūnes į kelius ir permetė akimis antraštes.
"2299 metų vasario keturioliktoji, šeštadienis" - skelbė laikraščio data. Keturi spalvoti lapai mirgėte mirgėjo nuotaukomis ir trumpais pranešimais. Straipsnių buvo vos keletas. "Pirmoji Žemės moters ir Centauro Proksimos trečiosios planetos (Šūduvos) gyventojo santuoka - ar tai užuomina į tarpžvaigždinį bendradarbiavimą" - informavo antraštė virš paties ilgiausio straipsnio. Antanas pasikasė žilstančius plaukus ir vėl įniko bėgioti akimis po tekstą. - "...žemietė diplomatė Urtė-Lietuvaitė-Tureikytė ir Šūduvos ambasadorius Žemėje Crap-Smell'as parodė visatai, kad meilė nepaiso nei rasių skirtumų, nei politinės įtampos. Jie vakar savavališkai išskrido į žemės orbitą ambasadoriaus asmeniniu pakilimo kateriu, kur po trumpos ceremonijos susituokė. Jaunavedžiai jausmų neslėpė, o pirmąją povestuvinę naktį praleido aplink mėnulį skraidančiame kurortiniame laineryje "Tipas". Žemės vadovybė dviprasmiškai vertina šį įvykį. Kaip ten bebūtų, sveikinimas jaunavedžiams ir Šūduvos vadovybei pasiųstas..."
- Ech, Urte, - atsiduso Antanas. Atmintyje prabėgo jaunystės vaizdai. Universitetas, savanoriška tarnyba tarpžvaigždiniuose daliniuose. Girtavimai iki paryčių, reti žygiai į kitas planetas. Atostogos žemėje. Urtė... Antanas sutiko Urtę atostogaudamas Mėnulio bazėje. Santūriam vaikinui iškart į akį krito drąsi, nuoširdi mėlynakė lietuvaitė. Šalia jos Antanas jausdavosi laimingiausiu pasaulyje.  Sužinojęs, kad ji taip pat tarnauja Žemės tarpžvaigždiniuose daliniuose, vyrukas pagaliau išdrįso jai prisipažinti meilėje. Ji neatstūmė jo...
"...Tarp Urtės-Tureikytės ir Crap-Smell'o įsiplieskė tarnybinis romanas, peraugęs į nesutramdomą meilę" - toliau buvo nagrinėjama straipsnyje, - "trumpi pasimatymai, oficialūs susitikimai užleido vietą ilgiems pasimatymams ir - kaip matote - bendram gyvenimui. Turbūt neatsitiktinai susituokta per Žemėje populiarią Meilės Dieną..."
Antanas uodė orą. Kvapas buvo panašus kaip tada kai jis pirmą kartą mylėjosi su Urte - toli nuo didmiesčio, atkampioje abiejų jų tėvynės sodyboje, antrame daržinės aukšte (kai tuo tarpu pirmąjame buvo sukrautas mėšlas, skirtas daržams tręšti). Ta naktis vaikinui įsiminė ilgam. Po jos jis skrajojo lyg ant sparnų. Urtė mėgo aštrius pojūčius, o Antanas irgi nebuvo stabdis - be įprastų lovos žaidimų jie vėliau prisigalvodavo visokiausių pikantiškų įvairenybių. Antanas mylėjo ją. Be proto. Jis labai džiaugėsi, Urtei gavus tarnybą diplomatiniame korpuse. Be to, labiau norėjo, kad ji bendrautų su kitų planetų atstovais, nei su žemės vyrais. 2299 metų vasario dvyliktąją jis buvo pas Urtę. Džiaugėsi radęs pigų gyvenamąjį namą jųdviejų ateičiai. Tačiau ji kažkodėl nenorėjo kalbėtis...Tik daug daug mylėtis..
"...Vaikinas, su kuriuo Žemėje bendravo Urtė Tureikytė, neatrodo sutrikęs. Antanas-Lietuvis-Murauskas vakare, kaip ir įpratęs, išskrido patruliuoti į Žemės - Marso pasienį. Dekui kad skaitėte agentūros “Pliatkai forever" straipsnius.Susitiksime rytoj..."
Laikraštis melavo. „Pliatkai forever“ su niekuo nebesusitiko. Antanas puikiai prisiminė tą kelionę patruliniu laiveliu prieš devynis metus, kai lygiai vidurnaktį Žemės laiku (iš vasario 13 į 14) naujienų aparatas išspjovė naujausią laikraštį. Nieko neįtariantis Antanas permetė akimis laikraštį ir krito ant kelių...
"Ech, Urte, kodėl iškeitei mane į žvynuotą juodaodį keturrankį? Kodėl nieko nesakei? Kodel? Kodėl...". Atsakymą jis puikiai žinojo. Ji paprasčiausiai nesiryžo pasakyti tiesos į akis. Antanas tada pasijuto bejėgis. Visiškai neturintis nieko priešpastatyti likusiam pasauliui. Bet...Karštas mąstymas neleido susitaikyti su padėtimi. Ir dar sutapimas, trumpas orbitų susikirtimas, kurio dėka gabus vyrukas galėjo "paredaguoti" Žemės vadovybės sveikinimą Šūduviečiams...
Karas kilo tą pačią dieną. Žemės gyvybė buvo išdeginta. Sekančios dienos laikraštis nebepasirodė. Žemės kolonijos kirto atsakomąjį smūgį. Šūduvos nebeliko. Devynis metus trukusį karą tarp kolonijų laimėjo žmonės. Devynerius metus saugojęs paskutinį Žemės spaudos pavyzdį Antanas gavo aukščiausio laipsnio apdovanojimą už narsą ir geriausią naikintuvo pilotavimą. Niekas neįtarė, kad beprotiška drąsa - tik noras užkliūti už atsitiktinio priešo šūvio ir pabėgti nuo savęs visiems  laikams...
Antanas įsistebeilijo į ant sienos besiporuojančias muses ir prisiminė, kaip stebėjo Urtę bei jos sutuoktinį savo naikintuvo taikiklyje. Sutuoktiniai keleiviniu laivu gelbėjosi nuo karo, nors bėgti ir nebuvo kur. Antanas rinkosi tarp dviejų mygtukų - raudonojo, paleidžiančio raketas į taikinį, ir pilkojo - pistoleto, įgrūsto burnon. Amžina meilė ir išdidumas neleido jam nuspausti nė vieno.
Raudonąjį nuspaudė kiti....
Nuleidžiamo vandens burbuliavimas kaimyninėje kabinoje grąžino vyrą į dabartį. Antanas pakilo nuo unitazo ir darsyk įdėmiai apsidairė.
- Šūdas! Dvidešimt ketvirtas amžius, visa žmonija švenčia pergalę, o tualetinio popieriaus viešuosiuose tualetuose po šiai dienai nėra!!!
O rankos instinktyviai plėšė laikraštį...