Pasaka „Kaip gintarėlis sveikatos ieškojo“ 7 dalis. Tvarkdarys dumblis

Gintariukas toks sutrikęs...
Na, bet reikia vėl keliaut.
Įdomu, kiek kelio liko?
Kad suriks kažkas: „Radau! “

Kas čia šaukia? Ogi dumblis!
Pirštinėtas, su maišu.
- Kad tave kur šimtas skumbrių!
Gintariuk, iš kur čia tu?

- Aš jau jūroje senokai,
Nes Neptūną noriu rast.
- O šiukšles ar rinkti moki?
Jų čia daug, neišsigąsk.

Ir iš kur ši stiklo šukė
Atsirado? Pasakyk.
Tu padėki, geras būki,
Man šiek tiek apsitvarkyt.

Dumblis davė maišą šiukšlėms.
Jie darbavos iš peties.
Tik išvalę visą dugną,
Nutarė trumpam prisėst.

- Mes nesirgsim, jeigu jūra
Bus švari, neužteršta.
Šukės – jos ne vien tik duria,
Jos – apnuodyta gamta!

Argi tau girdėt neteko,
Kad sausumoje stiklai
Per devynis šimtus metų
Tik suirs galutinai?

Vandeny – greičiau, bet liūdna,
Nieko gero čia nėra,
Nes, nuodams ištirpus, žūsta
Žuvys ir augmenija.

Teršalų jau daug atranda
Mokslo žmonės vandeny.
Jau dažnai regėt ant kranto
Dūstančias žuvis gali...

Nieks negali būti sveikas,
Jei susirgusi gamta.
Kiekvienam sakyki vaikui,
Kai sutiksi, visada:

Liaukis, baiki prašinėti
To, be ko gali apsieit,
Ir kankinti mamą, tėtį:
„Noriu to, ano, ir greit! “

Tai saldainių, tai traškučių,
Limonado ar ledų,
Nes pakuočių ir dėžučių,
Ir skardinių įvairių

Kalnas augs ir gamtą nuodys,
Viską apraizgys aplink...
Jau išsigandai, atrodo...
Duodu iš širdies, paimk!

Dovaną vertingą, brangią –
Aukso smiltį – dumblis duos,
Ją suspaus mažylis rankoj –
Niekad nebeterš gamtos.