Naktis viską nudažo juodai

ir šią naktį snigo juodai
juodos snaigės po truputį leidos
ant juodo it tušas asfalto

tą naktį vėl krito lapai
juodam patamsy rudenėjant
ir trenkės į purviną žemę

o naktį prieš dar vieną dieną
akacijos žiedas nukrito
juodesnis už kosmoso erdvę

Ar metei, ar tu pastebi tamsą,
kuri saldi ir tiršta kaip uogienė
nutįsta žemyn ant pasaulio?

Kuri tartum rūkas užeina,
lėtai, bet juk nė nematysi,
kaip persmelkia kūnus ir sielas...

Naktis. Ji tirščiausia tamsa.
Ir sako: „ji sklinda greičiu, kaip šviesa“,
tiesa. Tik į priešingą pusę.

Užlinks, bet ir vėl ji praeis
taip pat, kaip naktis ir diena.
Kaip plaštakės gyvenimas trumpas

Kai liesis sidabras ar auksas
ryte lyg puodukas arbatos
kartosis tai tūkstančius metų.
Ir neklaus, ar to nori, ar ne.