Juodi angelai

Suvesti nelaimės,
Jis be jos gyvent negalės.
Vieną dieną pasiuntę visą
Pasaulį, nusprendė laimės
Ieškot.

Ir pasukę ne ta kryptim,
Surado paguodą širdims.
Apsikabinę suprato abu,
Kad juodi angelai jiems
Virš galvų.

Po tamsių skausmo naktų,
Iš sielvarto staugę kaip
Šimtas vilkų, pasidavė
Herui iš angelų delnų.

Jie tyliai sukandę lūpas
Iš skausmo, rankom sutinusiom,
Veidu bejausmiu, kartojo
Kaip maldą nuleidę akis:
- Neskauda ir niekas mūsų
Neišskirs.

Kritę ant kelių prieš savo
Jausmus, stojo jų ginti
Kaip pulkas karių.
Prieš mūšį pakėlę
Viens į kita akis, prisiekė:
- Niekas mūsų neišskirs.

Po tūkstančių kančios
Valandų, išgulėję tarp
Savo kraujo balų,
Atsistojo, prisiekė
Tvirtai: nebesugundys
Jų juodi angelai.

Jie tyliai sukandę lūpas iš
Skausmo, rankom sutinusiom,
Veidu bejausmiu,
Prisiekė pažvelgę viens į kito
Akis:
- Niekas mūsų neišskirs.